Tyrėjai paskelbė radikaliai naujus duomenis apie Negyvosios jūros ritinius – rankraščius, kurie prieš kelis dešimtmečius amžiams padalijo biblistiką į „iki“ ir „po“. Pasitelkus dirbtinį intelektą (DI), pavyko ne tik tiksliai datuoti šiuos tekstus, bet ir žengti dar vieną žingsnį link vienos didžiausių Senųjų laikų paslapčių – galimai paslėptų Jeruzalės šventyklos lobių.
Atradimas, sukrėtęs pasaulį
1947 metais 15-metis beduinas Muhamedas ad-Dibas ganė ožkas netoli Negyvosios jūros. Vienai pasiklydus, berniukas netikėtai aptiko urvą, kuriame gulėjo keli moliniai ąsočiai su sunykusiais ritiniais. Tai buvo pirmasis susidūrimas su tuo, kas vėliau taps Kumrano ritinių lobynu – daugiau nei 900 rankraščių fragmentų, parašytų hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Tai seniausi žinomi Senojo Testamento rankraščiai, datuojami III a. pr. Kr. – I a. po Kr. laikotarpiu.
Technologijos ir tikėjimas – partneriai pažinimo kelyje
„Pasekmės – gilios“, – pabrėžia vienas iš naujojo tyrimo autorių, Groningeno universiteto dirbtinio intelekto docentas Marufas Dali. „Dabar mokslininkai gali vėl grįžti prie seniai keliamų klausimų: kada paplito vieni ar kiti bibliniai tekstai, ir kaip šie užrašai susiję su politiniais bei kultūriniais lūžiais Senovės Judėjoje.“
DI padėjo mokslininkams identifikuoti skirtingų raštininkų stilius, nustatyti tikslų datavimą ir analizuoti, kaip tekstai atspindėjo to meto kultūrines transformacijas. Naująjį metodą galima pritaikyti ir kitiems dar neištirtiems Kumrano rankraščiams – o tarp jų yra ir tokie, kurie iki šiol išlieka tikra mįsle.
Paslaptingi variniai ritiniai
1953 metų kovą prancūzų archeologas Anri de Kontensonas viename iš urvų atrado du didelius, pažaliavusius cilindrus. „Tai buvo neįtikėtina. Niekada nebuvau matęs nieko panašaus“, – rašė jis. Paaiškėjo, kad tai variniai ritiniai su tekstu vidinėje pusėje. Tačiau per amžius metalas buvo taip suplonėjęs, kad ritiniai būtų subyrėję, jei kas nors juos mėgintų išvynioti. Jie buvo perduoti Jeruzalės Rokfelerio muziejui. Kalbininkai iššifravo tik kelis žodžius: „užkasta“, „kask“, „auksas“, „sidabras“.
Tikrasis turinys: šventyklos lobiai?
1956 m. ritiniai buvo supjaustyti siauromis metalo juostelėmis ir tekstą pagaliau pavyko perskaityti. Jame rašoma:
„Didžiojoje cisternoje, esančioje kolonų salės kieme, įdubime priešais duris, kampe, paslėpta 900 talentų aukso. Cisternoje po rytine siena – 600 sidabro luitų. Prie didžiosios upės paslėpta 12 talentų aukso. Pranašo kape pietiniame kampe po antrąja kolona yra indas su auksinėmis figūrėlėmis ir papuošalais.“
Iš viso dokumente paminėtos 65 slėptuvės su 1285 talentais aukso ir 666 talentais sidabro. Vienas hebrajiškas talentas svėrė apie 35 kg – tai reiškia šimtus tonų tauriųjų metalų.
Likimo ironija
Kas šių lobių savininkai? Ir kur jų ieškoti? Dalis tyrėjų, tarp jų ir britų archeologas Johnas Allegro, buvo įsitikinę, kad čia aprašyti legendiniai Jeruzalės šventyklos lobiai, kuriuos minėjo ir Biblija: „Saliamonas aptraukė Namų vidų grynu auksu”.
Tačiau 70 mūsų eros metais šventykla buvo sunaikinta romėnų. Dalis relikvijų buvo išvežta, tačiau, kaip rašė Juozapas Flavijus, brangenybės galėjo būti paslėptos. Allegro organizavo ekspedicijas Jeruzalės apylinkėse ir Kumrane, bet nesėkmingai. 1988 m., prieš pat jo mirtį, netoli tos pačios olos rastas senovinis ąsotis, tačiau jis buvo tuščias – ir, kaip paaiškėjo, pagamintas vėlesniais laikais.
Neįtikėtina hipotezė – lobiai Egipte?
1962 m. Allegro tautietis Robertas Featheris iškėlė alternatyvią teoriją: ritiniuose galbūt kalbama apie lobius Egipte. Jis įžvelgė užuominas į žydų vergovę ir išėjimą iš Egipto. Jo teigimu, „didžioji upė“ – tai Nilas, o „pranašas“ – ne kas kitas, kaip faraonas Echnatonas (tekste buvo graikiška anagrama ХНТХ).
1963 m. Featheris nuvyko į Amarnoje esančią faraono kapavietę, kur rado minėtą pietinį kampą, kolonas ir net užkastą mažą ąsotį su auksinėmis figūrėlėmis ir luitais. Tačiau Egipto valdžia neleido atlikti išsamesnių kasinėjimų.
Ateitis – su dirbtiniu intelektu?
Vėliau iškilo ir kitų teorijų: vieni mano, kad viską jau seniai išsivežė romėnai, kiti teigia, kad tai tik legenda. Tačiau dabar, pasitelkus dirbtinį intelektą, šimtmečius neatskleistos paslaptys pagaliau gali būti išnarpliotos. Galbūt netolimoje ateityje mokslininkai iš Groningeno pasieks ir varinius ritinius – ir tuomet pasaulis sužinos didžiausią Kumrano ir Jeruzalės šventyklos paslaptį.
