Didįjį šeštadienį nėra nei Eucharistijos, nei Žodžio liturgijos. Šią dieną švenčiama tik Valandų liturgija. Vis dėlto tai nėra paprastas šventės laukimas. Mes susikaupiame prisimindami Kristų kape, bet taip pat priglundame prie slėpinio, kurį išpažįstame tikį, kai kalbame Apaštalų tikėjimo išpažinimą: „Tikiu į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris nužengė į pragarus“. Kristaus nužengimas į pragarus, tai yra į mirusiųjų buveinę, yra esminis Velykų slėpinio taškas. Jis pratęsia kryžiaus pažeminimą ir parodo tikrumą Jėzaus mirties, kurio siela tikrai patyrė atsiskyrimą nuo kūno bei prisijungė prie kitų teisiųjų sielų. Bet Kristaus nužengimas į mirusiųjų buveinę išreiškia ir jo pergalės didybę: į gyvenimą jis pakilo iš bedugnės gelmės. Tuo pat metu jau prasideda ši pergalė: Kristus Viešpats nužengė pas tuos, kurie jo laukė, kad paskelbtų, jog jų išlaisvinimas arti. Nužengimas į pragarus yra išeities taškas didžiojo proveržio, kuris per prisikėlimą iškels jį į jo žengimo dangun šlovę: „O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus“ (Ef 4, 10).
Valandų liturgijoje meldžiamės šiais žodžiais: „Visagali amžinasis Dieve, Tavo vienatinis Sūnus nužengė į žemės gelmes ir iš ten šlovingas pakilo. Suteik malonę, kad Tavo tikintieji, krikštu su Juo palaidoti, su Juo prisikėlusiu pasiektų amžinąjį gyvenimą“.
Nuo penktadienio Kristus paguldytas kape. Rodos, mirtis Jį visiškai nugalėjo, ir ši Velykų naktis, panirusi į tamsą ir tylą, atrodo kaip mus nuo Dievo skiriančios mirties simbolis. Tačiau kaip tik šiuo momentu, nakties tyloje, Dievas apreiškia savo visagalybę per Jėzaus Prisikėlimą.
Iš tiesų Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis. Mirtis neturėjo į jį jokios teisės, neturėjo jam jokios galios. Pats Jėzus laisva valia akimirką pakluso mirčiai: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (Jn 10, 17–18).
Tą naktį niekas netapo tiesioginiu Kristaus prisikėlimo liudytoju. Šventų moterų ir apaštalų tikėjimas gimsta tik Velykų rytą pastebėjus, jog Jėzaus kapas tuščias. Jų tikėjimą vėliau patvirtins gausūs prisikėlusio Kristaus pasirodymai.
Velyknaktis įvesdina į pačią išganymo slėpinio šerdį. Kristus paaukojo savo gyvybę už mūsų nuodėmes. Dabar Jis prisikelia, atbunda šlovingajam ir amžinajam gyvenimui. Taip Jis atveria kelią, įgalinantį visus žmones Juo sekti Jo prisikėlime ir šlovėje. Tad Velykos yra mūsų prisikėlimo laidas, mūsų atpirkimo patvirtinimas.
Šios nakties budėjimas turi 4 dalis: žiburių, žodžio, Krikšto ir aukos liturgijas. Taigi po žiburių iškilmės šventoji Bažnyčia, pasikliaudama Viešpaties žodžiu ir pažadu, apmąsto tuos nuostabius dalykus, kuriuos nuo pat pradžių jis yra daręs savo tautai; paskui, besiartinant prisikėlimo dienai, su atgimusiais per Krikštą naujais nariais ji pakviečiama prie stalo, kurį Viešpats prirengė savo mirtimi ir prisikėlimu. Šios ypatingos nakties liturgijoje atsiskleis įvairūs šio slėpinio aspektai.
Žiburių liturgija. Sunku įsivaizduoti, kaip senovės laikais nerimauta kiekvieną vakarą, saulei nusileidus ir užleidus vietą nakties pavojams. Tačiau titnagu įskelta kibirkštimi įžiebus žvakės liepsną, atrodydavo, jog gyvenimas atgimsta. Žydai turėjo paprotį uždegdami žvakę kalbėti palaiminimo maldą. Šį paprotį perėmė ir krikščionys. Ši šviesos apeiga (lucernaria) kasdien būdavo atliekama vakare per Mišparus.
Panašia apeiga prasideda Velyknaktis, tačiau čia ji įgauna vis dėlto neprilygstamą matmenį ir reikšmę. Šventoriuje užkuriamas laužas ir nuo jo užžiebiama prabangiai išpuošta neįprasto dydžio žvakė. Tarsi gyva jos liepsna tampa prisikėlusio Kristaus simboliu. Diakonas, iškėlęs šią didžiulę žvakę, procesijos priešakyje žengia vidun į tamsoje tebeskendinčią bažnyčią. Kylančiu tonu jis tris kartus gieda Lumen Christi – „Kristus mums šviečia“, o tikintieji tuo metu prisidega žvakes nuo jo laikomos žvakės. Tai naujo gyvenimo, gaunamo iš prisikėlusio Kristaus, simbolis. Atėjęs prie sakyklos, diakonas palaimina Velykų žvakę puikia malda, kartu iškilmingai skelbiančia Velykų šventę. Tai Exultet – „Tedžiūgauja“, Biblijos atgarsių kupina poetinė kompozicija; jos autoriumi laikomas šv. Ambraziejus, IV amžiaus Bažnyčios tėvas. Ypač pažymėtinas šio kūrinio pagrindinis sakinys: „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“ Tai beprotiškas meilės šūksnis, įkvėptas visiškai naujo požiūrio į žmonijos istoriją, nuo šiol suvokiamą dieviškojo gailestingumo ir Jėzaus Kristaus įvykdyto Atpirkimo šviesoje.
Žodžio liturgija. Velyknaktį tęsia septyni ilgi skaitiniai iš Senojo Testamento, kuriuose jau esama užuominų apie krikštą ir naująjį pakrikštytųjų gyvenimą. Po kiekvieno skaitinio eina giesmė ir celebranto kalbama malda. Ypač svarbus tekstas, kuriame pasakojama apie iš Egipto vergovės bėgančių hebrajų Perėjimą per Raudonąją jūrą. Krikščioniškoji tradicija labai anksti jame įžvelgė krikšto įvaizdį.
Po skaitinių užgiedama Gloria in excelsis Deo – „Garbė Dievui aukštybėse“. Nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro gedulingai tylėję bažnyčios varpai vėl suskamba, džiaugsmo ir triumfo gaida pritardami šiam angelų himnui.
Toliau skaitomas skaitinys iš Laiško romiečiams (6, 3): „Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovingąja galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ Šis tekstas atskleidžia giliausią Velyknakčio prasmę: sakramentais perkeičiamas mūsų žemiškasis gyvenimas, nuo šiol jį valdo Kristaus artumas ir galia.
Visi susirinkusieji atsiliepia į skaitinį, giedodami „Aleliuja“. Šis džiaugsmo šūksnis buvo dingęs per visą gavėnią. Dabar jis vėl pasirodo Kristaus prisikėlimo garbei, ir bus giedamas visose pamaldose iki Sekminių. Galiausiai diakonas skaito pasakojimą apie Kristaus prisikėlimą, pagal metus paeiliui imamą iš trijų sinoptinių evangelijų.
Krikšto liturgija. Prieš pagimdydama Kristui naujų jo mistinio Kūno narių, Bažnyčia litanijoje prašo visų šventųjų užtarimo; paskui palaiminamas krikštyklos vanduo, panardinant į jį Velykų žvakę. Tada celebrantas krikštija katechumenus ir suteikia jiems Sutvirtinimo sakramentą. Kiekvienam jų jis duoda po uždegtą žvakę. Toliau visi dalyvaujantys krikščionys dar kartą uždega savo žvakes, kad atnaujintų savo krikšto pažadus. Šis atnaujinimo aktas – esminis Velykų vigilijos elementas, atliekamas net tada, kai nėra krikštijamųjų. Krikšto pažadų atnaujinimas suteikia puikią progą viešai patvirtinti ištikimybę Credo (Tikėjimo išpažinimo) slėpiniams.
Eucharistijos liturgija. Toliau Mišios tęsiamos, kaip paprastai, atnašų procesija. Joje dalyvauja ir naujai pakrikštytieji baltais drabužiais, išreiškiančiais jų kaip Dievo vaikų nekaltumą. Kartu su visais kitais krikščionimis jie priims Eucharistiją, prisikėlusio Kristaus Kūną ir Kraują, ir tai įgalins juos gyventi pasaulyje kaip tikriems Evangelijos liudytojams.
