Diakonas Lukas Skroblas. Dievo Gailestingumo sekmadienis: „Aš jus siunčiu“

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19–31) Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,– sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos, – Tomo, vadinamo Dvyniu,– nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą.

Jėzus pasirodo mokiniams „pirmosios savaitės dienos vakare“. Ši pirmoji savaitės diena yra sekmadienis. Šį vakarą gimė krikščionių susirinkimai, kad būtų gyvai atminta Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas. Šie susirinkimai krikščionims teikė išskirtinį bruožą žydų pasaulyje. Žydams jau nuo amžių ši diena buvo savaitės pirmoji eilinė darbo diena. Jiems poilsis, šventė, maldos susirinkimo diena buvo šeštadienis, septintoji savaitės diena – šabas. O Jėzus prisikelia kitą dieną po šabo. Jis pasirodė gyvas visada pirmąją savaitės dieną. Todėl ši diena krikščionims tapo išskirtinė, ji jiems tapo pirmoji naujų laikų diena. Be to, kaip septynios savaitės dienos žydams reiškė septynias pasaulio sukūrimo dienas, taip krikščionims Kristaus prisikėlimu prasidedanti nauja savaitė reiškia naujos kūrinijos pradžią.

Jėzus atsistoja viduryje ir taria mokiniams: „Ramybė jums!“ Tai įprastas žydų sveikinimas šalom. Šie žodžiai mokiniams buvo svarbūs, nes jų ramybė buvo sutrikdyta keliais būdais. Pirmiausia, Dievo atžvilgiu. Visi nusidėjo prieš Dievą, vieni jo išsigindami, kiti pabėgdami. Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: „Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys.“ (Mt 26, 31) Ir štai Kristus jiems atneša susitaikinimą su Dievu. Apaštalas Paulius teigia: „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Rom 5, 10).

Ramybė buvo sutrikdyta ir pačių mokinių atžvilgiu. Jie buvo liūdni ir abejojo savo tikėjimu. Kristus suteikia jiems ir šią ramybę. Antai psalmistas sako: „Didi ramybė mylintiems tavo Mokymą – jiems nėra suklupimo akmens.“ (Ps 119, 165) Kristus jiems teikia ir trečią ramybės pobūdį – išorinių grėsmių atžvilgiu. Žydų persekiojimų akivaizdoje jis jiems sako: „Ramybė jums!“ O dar prieš kančią jis jiems kalbėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27)

Ir štai neįtikėtinas momentas – jis gyvas! Įrodymui, jis parodo savo žaizdų žymes: kojas, rankas, šoną. Prisikėlimas neištrina kančios ir mirties žymių. Nors tai atrodo neįtikėtina, Jonas sako, kad mokiniai nudžiugo. Šią akimirką Jėzus pakartoja: „Ramybė jums!“. Dabar mokiniai tikrai gali išgyventi ramybę, ne taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, bet nepaisant to, kas įvyko.

Ši prisikėlusiojo ramybė pranoksta visa, kas gali įvykti baisiausia. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad pirmasis „Ramybė jums!“ siejasi daugiau su iš žydų kilusiomis grėsmėmis. Antrąkart jis tai sako dėl persekiojimų, kurie kils iš pagonių. Tai atliepia į anksčiau išsakytą drąsinimą: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Po antrojo „Ramybė jums“, Jėzus atlieka trečią svarbų žingsnį – siunčia apaštalus į misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Jėzų siunčia Tėvas, mokinius siunčia Jėzus, perteikdamas šiems tą pačią misiją, kurią jis gavo iš Tėvo. Šiai misijai jis duoda Šventąją Dvasią: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Biblijoje Šv. Dvasia visuomet duodama misijai. Jėzaus misija – išlaisvinti pasaulį iš nuodėmės, netgi panaikinti šią nuodėmę. Tą patį jis perteikia ir mokiniams: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Žodžiuose „atleisite nuodėmes“ matyti atgailos ir susitaikinimo sakramento biblinis pagrindas: „Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) Čia „atleisite“ suprastinas „išrišite“. Jau Senojo Testamento žmogus žinojo, kad Dievo atleidimas eina netgi pirmiau žmogaus atgailos. Dieve atleidimas yra daugiau nei aktas, tai jo būties esmė. Šią esmę sudaro dvi dimensijos: dovana ir atleidimas. Mokiniams suteikta galia ir misija – pasakyti Dievo atleidimo žodžius. Jiems sykiu uždėta ant pečių baisi atsakomybė – nepasakyti Dievo atleidimo žodžių,palikti žmones nepažįstančius šio atleidimo, vadinasi,atiduoti juos nevilčiai.

Tačiau yra ir kita žodžio „atleisite“ dimensija. Visų Kristaus tikinčiųjų prašoma (tiek kunigų, tiek pasauliečių), kad jie patys būtų atleidimas ir liudytų pasauliui tai, kas Dievas yra savyje. Tikintysis, pasiruošęs nuolat atleisti savo skriaudėjams ir sau pačiam, savo vidine ar išorine laikysena „atleidžia“ ir liudija Dievo atleidimą. Jis taip patįžengia į „naujosios kūrinijos“ erdvę, iš tiesų įžengia į „naujo kūrinio“ gyvenimą, nes tęsia Kristaus misiją (plg. 2 Kor 5, 17).

Šiai misijai tiesiog egzistenciškai reikia suprasti ir patirti žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią“. Tai dovanos ir atleidimo Dvasia, galios atleisti Dvasia, tai Dvasia, kuri sufleruoja tikinčiajam atleidimo žodžius. Ji daro tikintįjį Dievo avinėliu, teikdama galią išeiti iš prievartos ir neapykantos spiralės. Nemažai tikinčiųjų yra paliudiję, kad, jiems tikrai einant atleidimo keliu, Šv. Dvasia paskatino jų skriaudėjus pripažinti savo kaltes ir atgailauti.

Nemažai tikinčiųjų yra paliudiję, kad, jiems tikrai einant atleidimo keliu, Šv. Dvasia paskatino jų skriaudėjus pripažinti savo kaltes ir atgailauti.

Tad visi pakrikštyti Kristaus tikintieji, praktikuodami vadinamąją bendrąją visų tikinčiųjų kunigystę, liudija Dievo atleidimą pasauliui, atleisdami savo priešininkams, o kunigai, be bendrosios kunigystės priedermių dar praktikuodami tarnaujamąją kunigystę, liudija Dievo atleidimą pasauliui, Dievo vardu „išrišdami“ Kristaus tikinčiuosius iš jų nuodėmių ir šitaip sutaikydami juos su Dievu. Vadinasi, visi be išimties Kristaus tikintieji yra pašaukti misijai – kiekvienas savo padėtyje liudyti Dievo atleidimą ir gailestingumą pasauliui. Tačiau, prieš tampant Dievo gailestingumu kitiems, tikintieji yra raginami liturgiškai švęsti Dievo gailestingumą jų pačių atžvilgiu.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis