Naujai įšventintus kunigus popiežius ragino nepamiršti savo šaknų

ŠaltinisVATICAN NEWS

Popiežius Pranciškus suteikė kunigystės šventimus devyniems diakonams. Apeigoms IV Velykų – Gerojo Ganytojo – sekmadienį popiežius vadovavo Šv. Petro bazilikoje. Šį sekmadienį taip pat minima Pasaulinė maldos už dvasinius pašaukimus diena.

Devyni nauji kunigai, atsiliepę į kunigystės pašaukimą, jį pagilino trijose Romos vyskupijoje esančiose kunigų seminarijose. Šeši baigė vadinamąją Popiežiaus kunigų seminariją, arba kitaip vyskupijos seminariją, veikiančią prie Romos katedros Laterane, du – diecezinę kolegiją „Redemptoris Mater“, priklausančią Neokatechumenų sąjūdžiui, ir vienas – Dieviškosios Meilės Marijos seminariją, veikiančią prie pagrindinės Marijos šventovės Romoje.

Romos vikariatas komunikate pasidalijo naujų dvasininkų pašaukimo istorijomis. Rumunų kilmės kun. Goerg Marius Bogdan pasakojo, kad kunigystės pašaukimą pajuto dar vaikystėje, skaitydamas apie šv. Jono Bosko gyvenimą. Iš Kalabrijos kilęs 32 m. amžiaus Salvatore Marco Montone prisiminė iš tėvų sužinojęs, kad krikštijant neturėjo balto rūbelio, todėl kunigas uždėjęs savo stulą. Kolumbietis 26 metų Diego Armando Barrera, kurį laiką savanoriavęs nepilnamečių kolonijoje ir narkomanų centro sielovadoje, suvokė norįs visada padėti artimui. Jo bendraamžį iš Romos parapijos Manuelį Secci į kunigystę patraukė bendruomeninė patirtis parapijoje. 43 metų amžiaus sicilietis Salvatore Licchesi dalijosi padėkos Dievui žodžiais už patirtą begalinį gailestingumą. 29 metų Giorgio De Iuri iš Apulijos regiono medicinos studijas Romoje į teologiją iškeitė patyręs dvasinį atgimimą, jį, dar studentą, priglaudusioje parapijoje. Jo bendraamžis brazilas Meteus Enrique Ataide Da Cruz prisiminė pirmąją darbo patirtį – senolis, kuriam padėjo dirbti kompiuteriu, į sutartį įrašė prievolę su juo kasdien melstis, kalbėti rožinį. „Tada jaučiausi verčiamas, o dabar priimu kaip būtinybę“, – dalijosi pašaukimo atsiminimais diakonas, sekmadienį popiežiaus įšventintas kunigu. 40 metų Riccardo Cendamo svajojo tapti režisieriumi ir juo tapo, vėliau suvokė, kad ne tai jo pašaukimas. Dabar jis mano, kad „visuomet buvo šaukiamas į kunigystę, tačiau pašaukimas turėjo subręsti“. 28 metų Samuel Piermarini iš Romos, jauniausias iš keturių brolių, puoselėjo aistrą futbolui, žaidė įvairiuose klubuose, jį žaisti kvietė Romos komanda, tačiau jis šio kelio atsisakė, pasirinko kunigystę, įstojo į Neokatechumenų kunigų seminariją Romoje.

Popiežius homilijoje kreipdamasis į devynis diakonus kalbėjo apie keturis „kunigo artumus“: artumą su Dievu, su savo vyskupu, tarpusavyje ir su Dievo tauta. Artumas, kaip ir atjauta, švelnumas yra Dievo stilius. Pats svarbiausias – artumas Dievo tautai. Pranciškus atkreipė būsimų kunigų dėmesį į tai, kad nei vienas jų nesimokė tapti kunigu. Taip, jūs mokėtės bažnytinių mokslų, Bažnyčia sako, kad to reikia. Bet jūs buvote išrinkti, paimti iš Dievo tautos, sakė popiežius. Jis prašė neužmiršti, iš kur jie atėjo: neužmirškite savo šeimų, savo tautos, nepraraskite Dievo tautos uoslės, pagal šv. Paulių, neužmirškite savo motinos, močiutės, atminkite iš kur atėjote, prisiminkite tuos, kurie jus atvedė į tikėjimą. Būkite Dievo tautos kunigai, ne valstybės funkcionieriai! Kai kunigas imasi verslo ten, kur tarnauja, parapijoje ar kitur, jis praranda artumą su Dievo tauta, praranda neturtėlio būklę, darančią jį panašų į nukryžiuotą neturtėlį Kristų. Kunigas virsta verslininku, o ne tarnu.

Būkite ganytojai, artimi Dievui, vyskupui, tarpusavyje ir Dievo tautai. Tarnaukite kaip ganytojai, ne verslininkai. Būkite gailestingi, atleidžiantys, nes Dievas viską atleidžia, jis nesiliauja atleidęs, tik mes pavargstame prašyti atleidimo. Nebijokite, būdami artimi Viešpačiui, vyskupui, tarpusavyje ir Dievo tautai, jei vadovausitės Dievo artumo ir atjautos stiliumi, visa išeis į gera.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version