Tai, kad žmonės nuosekliai siekia išsaugoti gamtą, yra verta pagarbos. Tačiau aplinkosauga gali įgauti ir radikalių formų. Kai kurie aktyvistai net nevengi savęs paaukojimo, kad išgelbėtų pasaulį.
Sausio mėnesį aplinkosaugos aktyvistai atsisėdo ant važiuojamosios kelio dalies priešais Berlyno centrinę geležinkelio stotį. Dėl jų blokados buvo iš dalies sustabdytas eismas miesto centre. Šia akcija aplinkosaugininkai norėjo atkreipti dėmesį į kenksmingas automobilių eismo sukeliamas CO2 pasekmes klimatui.
„Extinction Rebellion” ir „Paskutinės kartos” klimato aktyvistai užsibrėžė tikslą užkirsti kelią augalų ir gyvūnų išnykimui dėl klimato krizės ir išgelbėti žmoniją nuo išnykimo. Siekdami šio tikslo jie remiasi pilietiniu nepaklusnumu.
Dėl neigiamo žmonių poveikio aplinkai ir baimės, kad gyvenimas planetoje netrukus gali būti nebevertingas, kai kurie klimato gynėjai netgi laikosi požiūrio atsisakyti palikuonių. Tai bene radikaliausia forma. Idėjos esmė – nėra žmonių, nėra klimato problemų.
„Gimstamumo streikas” yra antinatalizmo atmaina. Už jos slypi filosofija negimdyti palikuonių dėl etinių priežasčių, pavyzdžiui, siekiant sumažinti savo ekologinį pėdsaką.
„Atsisakydami daugintis galite vienu metu apsaugoti vaikus ir kovoti su klimato kaita bei sistemine korupcija!” – rašoma judėjimo tinklalapyje anglų kalba. Susilaikymas nuo vaikų gimdymo yra „įtakingiausias sprendimas, kurį žmogus gali priimti, kad sustabdytų klimato kaitą”. Kiek žmonių laikosi šio įsitikinimo, nėra žinoma.
Nėra vaiko = 58,6 tonos mažiau CO2
Sethas Wynesas (Setas Vainesas) ir Kimberly Nicholas (Kimberli Nikolas) teigia 2017 m. atlikę tyrimą ir įrodę, kad neturint vaikų galima gerokai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tam Lundo (Švedija) universiteto mokslininkai išnagrinėjo įvairius kitus tyrimus ir skaičiavimus.
Jie nustatė, kad nevairuojant automobilio per metus sutaupoma 2,4 tonos CO2 ekvivalento. Susilaikantys nuo kelionių lėktuvu sutaupo apie 1,6 tonos CO2, o vegetariško maisto – 0,8 tonos. Jei norite padaryti ką nors tikrai gera klimatui, turėtumėte atsisakyti vaikų. Neturėdami vaikų sutaupote 58,6 tonos CO2 per metus.
Judėjimą už gimstamumo stabdymą taip pat skatina atvira klimato baimė tarp jaunų žmonių. Pasak neurologės Emmos Lawrance (Emos Lourens), 40 proc. iš 10 tūkst. 16-24 metų amžiaus jaunuolių nenori turėti vaikų dėl klimato kaitos. JAV asociacija „Savanoriško žmonių išnykimo judėjimas” (angl. The Voluntary Human Extinction Movement) nuo 1970-ųjų skelbia siekianti atkurti „sveiką būseną” Žemėje per „lėtą žmonių rasės išnykimą savanoriškai atsisakant prokreacijos”.
„Savanoriško žmonių išnykimo judėjimas” (angl. The Voluntary Human Extinction Movement) nuo 1970-ųjų skelbia siekianti atkurti „sveiką būseną” Žemėje per „lėtą žmonių rasės išnykimą savanoriškai atsisakant prokreacijos”.
Vokietijoje šis judėjimas išpopuliarėjo per aktyvistę Vereną Brunschweiger (Vereną Brunšvaiger). Savo knygoje autorė ragina atsisakyti vaikų vardan klimato. Tačiau ne tik moterys atsisako į pasaulį paleisti palikuonis. Kovo mėnesį savaitraštis „Die Zeit” rašė apie šveicarų aktyvistą Marcą Fehrą (Marką Ferą).
„Aš manau, kad planeta jau perpildyta ir jai nereikia daugiau žmonių”, – laikraščiui sakė M. Fehras. Todėl dėl klimato politikos priežasčių 2020 m. vyras pasirinko vazektomiją, t. y. sėklinių latakų nutraukimą. „Man rūpi aplinka ir klimato kaita, ir nors valgau mėsą ir kartais skraidau lėktuvu, manau, kad vaikų neturėjimas daro didelę įtaką mano ekologiniam pėdsakui.”
Aplinkos apsauga įgauna religinį pobūdį
2014 m. atliktas tyrimas rodo, kad mažesnis vaikų skaičius nereiškia greito aplinkosaugos problemų sprendimo. Tyrime buvo nagrinėjama pasaulio gyventojų skaičiaus raida iki 2100 m., remiantis gimstamumo ir mirtingumo rodikliais. Jame padaryta išvada, kad net ir visuotinai įvedus vieno vaiko politiką ir esant katastrofiškiems mirtingumo įvykiams, 2100 m. Žemėje tikriausiai vis tiek gyvens nuo penkių iki dešimties milijardų žmonių. Taigi, ar bevaikystė padės klimatui, yra tikėjimo klausimas. Vokietijoje gimstamumo vis tiek nebeužtenka reprodukcijai.
„Pastaruoju metu vis dažniau kritiškai atkreipiamas dėmesys į tai, kad socialiniai judėjimai, pavyzdžiui, aplinkosaugos, iš dalies įgauna religinių bruožų”, – aiškina Protestantų centrinio pasaulėžiūros klausimų biuro (EZW) mokslinis patarėjas Kai Funkschmidtas (Kajus Funkšmidtas).
Judėjime egzistuoja tradicija, kuri save laiko pirmiausia dvasiškai religine. Ekologiniame judėjime iš pradžių nekenksmingas atsidavimas gamtai įgavo ekstremistinių formų. Didelė dalis klimato judėjimo yra dogmatiškai įkrauta, turi apokaliptinių bruožų arba kelia absoliučius, kartais utopinius tikslus, pasižyminčius savotišku nepakantumu.
Laikas prieš klimato nuopuolį, industrializaciją, šlovinamas kaip rojus, kurį reikia susigrąžinti. Tačiau, kaip pastebi Funkschmidtas, šis laikas pasižymėjo skurdu, kūdikių mirtingumu, ligomis ir sunkiu darbu nuo pat vaikystės.
Buvusi Vokietijos protestantų bažnyčios tarybos pirmininkė Margot Käßmann viename pamoksle ekologinės veiklos aktyvistę Gretą Thunberg prilygino Senojo Testamento pranašui Jeremijui.
Tačiau dvasininkai taip pat padeda klimato apsaugą lingvistiškai priartinti prie religijos. Buvusi Vokietijos protestantų bažnyčios tarybos pirmininkė Margot Käßmann (Margo Kėsman) viename pamoksle ekologinės veiklos aktyvistę Gretą Thunberg (Gretą Tiunberg) prilygino Senojo Testamento pranašui Jeremijui. Berlyno katalikų vyskupas Heineris Kochas (Haineris Kochas), kalbėdamas apie Thunberg, norėjo „priminti, kad mūsų visuomenei ir Bažnyčiai kartkartėmis reikia tikrų pranašų, kurie atkreiptų dėmesį į nuoskaudas ir nepageidaujamus reiškinius bei siūlytų jų sprendimo būdus”.
Dogma vietoj mokslo
„Vargu ar kas nors rimtai ginčija, kad turime didžiulių ekologinių problemų, – sako Funkschmidtas. „Tačiau teiginys, kad klimatą galima išgelbėti kvazi dvasiniu būdu, per naują žmogiškumo įvaizdį, kurį primetame žmonėms, nenaudodami techninių priemonių, nes dėl technologijų mes čia atsidūrėme, neatitinka teisingumo problemos atžvilgiu.”
Funkschmidtas kritikuoja daugelio klimato aktyvistų dogmatizmą. Jo teigimu, vienintelis klimato kaitos aktyvistų sprendimas yra mažinti CO2 išmetimą apsieinant be iškastinio kuro – arba atsisakant vaikų. Apie kitus sprendimus nebekalbama, nes jie prieštarauja esamai dogmai ir todėl laikomi moraliai smerktinais: pavyzdžiui, branduolinė energija. Branduolinė energija akivaizdžiai sumažintų CO2 išmetimą, tačiau ji laikoma blogiu, todėl apie ją negali būti nė kalbos, aiškina Funkschmidtas.
Ekologiniame judėjime mokslo polifoniškumas dažniausiai ignoruojamas ir vertinamas kaip monolitinis blokas su viena įžvalga. Gamtos, aplinkosaugos ir ekosistemų sudėtingumas apibendrinamas vienu skaičiumi: „Du laipsniai. Šventas skaičius.”
Dviejų laipsnių tikslas apibūdina tarptautinės klimato politikos tikslą iki 2100 m. apriboti pasaulinį atšilimą iki mažiau nei dviejų laipsnių Celsijaus, palyginti su lygiu, buvusiu prieš prasidedant industrializacijai. „Klimato kaitos judėjime dažnai tik savo mokslo interpretacija laikoma vieninteliu išsigelbėjimo keliu. Tai žinome ir iš religijos.”
Funkschmidtas atkreipia dėmesį į terminus diskusijose apie klimatą, turinčius religinį atspalvį. „Kalbama apie tai, kad turime išgelbėti planetą”. Pasaulio gelbėjimas yra klasikinis religijų motyvas. Perkeltine prasme CO2 pėdsakas gali būti suvokiamas kaip tam tikra nuodėmė, kuria atsiskaitoma už padarytas aplinkosaugos nuodėmes. „Kiekvienas, kuris greitai kritikuoja, rizikuoja būti apšauktas klimato neigėju”, – sako religijotyrininkas. Tai prilygsta didžiausiam moraliniam diskreditavimui. Panašiai kaip Holokausto neigėjas ar Dievo neigėjas, kuris žino apreikštą tiesą, bet įnirtingai ją neigia.
Kalbant apie klimatą, žmonės mėgsta kalbėti apie kaltę – religinę kategoriją. Žmogus nusideda prieš gamtą, kuri susiduria su žmogumi kaip asmeniu: pavyzdžiui, kai sakoma, kad Korona, klimato kaita ar potvynio katastrofa Ahro slėnyje buvo „gamtos kerštas”. Gamta lingvistiškai traktuojama kaip Dievas.
Jei jau nenusižudysiu savęs, nes esu klimato nusidėjėlis, tai bent jau paliksiu planetą be vaikų. Aukščiausia auka yra tai, kad aš pats save išbraukiu iš reprodukcinės grandinės.
Netgi atsisakymą atvesti į pasaulį palikuonis galima paaiškinti kvazireligiškai – kaip auką. Gimdymo atsisakymas kaip aukščiausias asketizmas. „Jei jau nenusižudysiu savęs, nes esu klimato nusidėjėlis, tai bent jau paliksiu planetą be vaikų. Aukščiausia auka yra tai, kad aš pats save išbraukiu iš reprodukcinės grandinės”.
Funkschmidtas šį žingsnį laiko radikalesniu už celibatą, kuris egzistuoja daugelyje religijų. Toks gyvenimo būdas esą tarnauja išganymui pasiekti. Tačiau Martynui Liuteriui celibato pažadas Katalikų Bažnyčioje buvo geriausias žmogaus įžūlumo pavyzdys, kai jis savo valios pastangomis nori ką nors padaryti dėl sielos išganymo.
„Dievas jokiu būdu nenori, kad mes, jo kūriniai, nustotume egzistuoti, kad taip savęs nekęstume, kad pasitrauktume iš pasaulio kaip žmonės”, – sako Funksmidtas, remdamasis Biblijos Pradžios knyga: ten Dievas visai kūrinijai įsako daugintis. Spręsdamas klimato problemas teologas pataria vadovautis sveiku protu.
„Dievas tiesiog nepakeis klimato, tačiau jau dabar turime galvoti, ką turime daryti, kad pasekmės būtų kuo lengviau valdomos. Pasak jo, tai darydamos bažnyčios turėtų priminti žmonėms, kad klimatas nėra susijęs su gėrio ir blogio kova. „Dievas nustato laiką ir valandą, kada šis pasaulis baigsis, – sako Funkschmidtas. Iki to laiko žmonės turėtų su viskuo elgtis atsargiai ir saugoti savo kūnus kaip Dievo šventyklas ir kūrinijos aplinką.
