Skaitant naujienas, akį patraukė laikmetis.lt publikuotas straipsnis „Dr. Svenas R. Larsonas. Dialogas mirė kartu su Charlie Kirku“. Tačiau ar tikrai dialogas mirė? O gal šia tragiška istorija autorius tiesiog mėgina pagrįsti savo tezę: „[…] jeigu kairė gali nužudyti jauną žmogų […] apie ką dar galime su jais kalbėtis?“
Su tokiu teiginiu nesutinku. Charlie Kirko dialogo forma, mano manymu, reprezentavo ką kita. Jo nuomonė buvo tvirta, bet argumentuota. Jis nuolat stengėsi remtis faktais, o ne emocijų pertekliumi, vengė peržengti ribą, kurioje įsivyrauja aklas įniršis ir jokioms racionalioms taisyklėms nebelieka vietos. Deja, tokia riba buvo peržengta tragedijos akimirką.
Įdomu, kad pats straipsnio autorius teigia: „[…] skatino auditoriją užduoti klausimus, ypač tuos, kurie jam nepritarė, ir taip užmegzdavo įdomų dialogą“. Tad kodėl dabar, po tokios tragedijos, jis gali būti suvoktas kaip tas, kuris bando dialogą „nužudyti“, užuot tęsiantis Charlie Kirko idėją? Šioje idėjoje vietos yra ir griežtiems argumentams, bet argumentams, o ne galimam keršto siekiui ar užsisklendimui.
Straipsnio eigoje pasigirsta gan pavojingai skambančios mintys:
- „Neverta kalbėtis su žmogumi, kuris nelaiko tavęs lygiu žmogumi.“
- „Ir tegul mes, konservatoriai, pagaliau pabuskime ir suvokime, kad pokalbiai prie konjako taurelės ar taikūs šypsniai politiniams priešams jau priklauso praeičiai.“
Tokie pasisakymai gali skatinti uždarą ir kietakaktišką požiūrį, panašų į tą, kurį kritikuojame kitoje pusėje.
Sutinku su dr. Larsono įžvalga, kad dalis žmonių šiandien nebenori matyti priešininko kaip lygaus sau, todėl dialogas tampa sudėtingas. Tačiau čia glūdi iššūkis mums visiems, ypač krikščionims: ar pasiduosime šiam įsitikinimui, ar drįsime tęsti pokalbį? Dialogas gali būti sudėtingas, bet tik jis saugo mus nuo pasaulio, kuriame vyrauja įniršis, kerštas ir jėga.
Atkreipiu dėmesį, kad tokia S. R. Larsono nuostata sunkiai dera su krikščioniškomis vertybėmis. Evangelija kviečia ne į kerštą, o į dialogą, ne į užsisklendimą, o į tiesos paieškas net su tais, kurie mums prieštarauja. Kristaus žodžiai „mylėkite savo priešus“ aiškiai rodo, kad tikras krikščioniškas kelias nėra priešpriešos užaštrinimas, o kantrybė, gebėjimas išklausyti ir net kentėti dėl tiesos. Jei patys atmetame dialogą, atsisakome gailestingumo ir pasirenkame užkietėjusią kovą – kuo tada skiriamės nuo tų, kuriuos kritikuojame?
Dialogas gali būti sudėtingas, bet tik jis saugo mus nuo pasaulio, kuriame vyrauja įniršis, kerštas ir jėga.
Dar daugiau – teigiama, kad kulka, pakirtusi Charlie Kirką, tapo pavojaus signalu kone visiems konservatoriams pasaulyje, t.y. pavojumi nebe dialogui, o būtent politinei grupei. Pažiūrėkime ir į Lietuvą: ar ne patys konservatoriais save vadinantys veikėjai dažnai marginalizuoja kitokią nuomonę? Kai kurie iš jų net kalba apie būtinybę užkardyti kitokias kalbas, o prisidengdami karo pretekstu kartais užsimena apie „likvidacijas“, kurių objektyvumu pagrįstai galima abejoti. Ar suvokiame, kad tokios kalbos gali paskatinti silpnesnės psichikos žmones imtis pavojingų veiksmų?
Neseniai vykusiame mitinge „Gėdos diena“ pasitaikė momentų, kai kai kurie dalyviai, susidūrę su galbūt erzinančiais veikėjais, vos tramdėsi, o kartais agresiją reiškė net spyriais. Tačiau dar ryškiau nei smurtas išsiskyrė įniršis jų veiduose.
Verta prisiminti kitą, neretai kritikuojamą, bet svarbų C. Kirko teiginį: „Deja, bet manau, kad verta kasmet patirti tam tikrą skaičių mirčių, sukeliamų dėl šaunamųjų ginklų, tam, kad galėtume turėti Antrąją pataisą, ginančią kitas Dievo duotas teises. Tai protingas sprendimas. Jis racionalus.“
Remiantis šiuo jo, dabar jau kontraversiškai vertinamu pasisakymu, galima teigti, kad ir ši tragedija, nors labai skaudi, negali tapti priežastimi atsisakyti dialogo. Priešingai – ji yra kaina ir kartu išbandymas, ar gebame tęsti drąsų ir pavojingą nuomonės gynimo kelią racionaliai, net ir sunkiausiomis sąlygomis.
Būtent šaltas protas ir ramybė yra tikroji išeitis, o ne primityvi jėga ar atstūmimas, kurie mus paverstų tokiais pat, kokius matome priešininkus kitoje pusėje.
Todėl ne, nesutinku su Svenu R. Larsonu – dialogas nemirė kartu su Charlie Kirku. Priešingai – jis dabar gali sklisti dar plačiau ir paskatinti dar daugiau taikių bei racionalių diskusijų. Kas drįstų teigti, kad Charlie Kirkas pralaimėjo? Mano manymu, šiandien jo diskusijų formatas skamba kaip niekad garsiai ir skambės dar ilgai – net po šios tragiškos mirties.
