Prisiminkime nepaprastą įvykį – izraelitų išlaisvinimą iš Egipto vergijos. Vergai izraelitai taps tauta, apie tai jiems pranešama dar Egipte.
Išėjimo knygos dvyliktame skyriuje skaitome apie paskutinę bausmę egiptiečiams – žūsta visi jų pirmagimiai, nuo faraono iki kalėjime sėdinčio kalinio pirmagimio, ir tada faraonas tiesiog išvaro izraelitus.
Penkioliktame skyriuje, pergalės, išlaisvinimo giesmėje, skaitome žodžius: „Viešpats jo vardas. Faraono kovos vežimus ir kariuomenę nubloškė į jūrą, Nendrių jūroje paskandino jo geriausius vadus! Bedugnės vandenys juos užliejo, jie nugrimzdo į gelmes kaip akmuo.“
Tačiau tada, kai egiptiečiai vijosi izraelitus, jie nebuvo skaitę šio penkiolikto Išėjimo knygos skyriaus. Pažvelkime, kokia to įvykio priešistorija.
Išėjimo knygos keturioliktame skyriuje skaitome: „Tada Viešpats tarė Mozei: Liepk izraelitams grįžti ir apsistoti priešais Pi Hahirotus, tarp Migdolo ir jūros, priešais Baal Cefoną; įsirenkite stovyklą priešais jį prie jūros.“
Pi-Hahirotai, išverstus „laisvės burna“ – siauras žemės ruoželis išėjus iš Egipto; egiptiečiai ją laikė užkeikta, užburta vieta, nes kitoje pusėje laisvė, tačiau ten ištrūkti neįmanoma.
Egiptiečių metraščiuose minima, kad vergai nubėgę iki Pi-Hahirotų neišvengiamai grįš atgal, ištrūkti jiems nepavyksią, nes veikia burtai. O Dievas liepia Mozei sustoti ir įsirengti stovyklą būtent toje vietoje, prie jūros, siaurame žemės ruoželyje, išeinančiame į Raudonąją jūrą.
Strategiškai tai buvo visiškai nepalanki vieta, nes nebuvo vietos jokiems manevrams. Tolesni Dievo žodžiai Mozei yra pasakojimas, kas tuo metu darosi Egipte: „Faraonas tuomet pamanys apie izraeliečius: Jie klajoja be tikslo po kraštą. Dykuma juos apkvailino. (14 skyriaus 3 eilutė).
Kitaip tariant, faraonas mąsto: „Na va, taip ir sakiau, niekur jūs nepabėgsite“.
Skaitome toliau Dievo žodžius Mozei: „Tada aš sukietinsiu faraono širdį, ir jis vysis juos, idant būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę. O egiptiečiai žinos, kad aš esu Viešpats“.
Faraonas taip apakintas neapykantos, kad nepaiso savo aukštos padėties ir pats vyksta vytis vergų.
Po to rašoma, kad faraonas, sužinojęs apie izraelitų pabėgimą, ir vėl pakeitė nuomonę. „Ką mes padarėme, atleisdami Izraelį iš savo lažo!“ Tiek darbų Egipte, kas žemės ūkio darbus dirbs, kas plytas gamins, vergų reikia, o šie pabėgo.
Faraonas taip apakintas neapykantos, kad nepaiso savo aukštos padėties ir pats vyksta vytis vergų: „Tada faraonas įsakė pakinkyti kovos vežimą ir pasiėmė su savimi kariuomenės, – pasiėmė šešis šimtus savo rinktinių kovos vežimų, visus Egipto kovos vežimus, su galiūnais kiekviename.“
Vadinasi, faraonas sumanė blogą darbą, tačiau dabar Dievas sukietina jo širdį, taip sakant, nestabdo jo ir tarytum skatina veikti toliau, netgi padeda jam paralyžiuoti savo valią.
Izraelitai tuo metu keliavo ramiai ir vargu ar tikėjosi, kad juos gali kas nors vytis. Ir štai visa Egipto kariuomenė užklupo izraelitus prie Pi-Hahirotų, priešais Baal-Cefoną, o šis pavadinimas reiškia egiptiečių karo dievą.
Izraelitai labai išsigando, šaukėsi Dievo ir tuo pačiu ėmė priekaištauti Mozei. Tai gana sunku suprasti, ir kai kurie komentatoriai teigia, kad galbūt buvo tokių, kurie šaukėsi Dievo, bet buvo ir tokių, kurie piktinosi ir dejavo, dar kiti sakė – puolam į vandenį ir buvo tokių, kurie ragino pradėti karą.
Izraelitai, skundėsi, kad buvo išvesti iš vergijos, nes vergijoje turėjo kad ir menką, bet šiokį tokį pragyvenimo šaltinį, o dykumoje nėra nieko.
Ką atsako Mozė? „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį Viešpats jums šiandien suteiks. Egiptiečių, kuriuos nūn matote, daugiau niekad nebematysite. Pats Viešpats kovos už jus, o jūs nutilkite“.
Kitaip tariant, jūs esate kviečiami stebėti nepaprastai ypatingą įvykį. Pats Viešpats išlaisvins jus. O jūs tylėkite ir stebėkite. Egiptas jau niekada nebebus toks, koks buvęs ir jūs jo nebepamatysite. O tuo metu egiptiečiai jau čia pat.
Viešpats liepia Mozei ištiesti lazdą virš jūros ir ta persiskirs; Mozė taip ir padarė, tačiau jūra iš karto nepersiskyrė. Tad iškėlus lazdą iš karto niekas neįvyksta. Visą naktį pučia stiprus vėjas, kuris nuseklino jūrą, pavertė ją žeme. Kartais ir Dievo stebuklai neįvyksta akimirksniu. Mozei teko lazdą ištiesus laikyti per naktį…
Tamsus debesies stulpas visą naktį stovėjo atskyręs izraelitus nuo egiptiečių ir šie negalėjo prisiartinti. Ankstyvą rytą izraelitai žengė į jūrą sausuma. Egiptiečiai puolė iš paskos, tačiau pats Viešpats jiems sukėlė didžiulę baimę. Ir skaitome, kad visi egiptiečiai vijęsi izraelitus pražuvo.
Tad tuometinė bene galingiausia pasauly kariuomenė buvo sunaikinta. Ir žuvo jie per vergus, izraelitus.
Koks brangus tikėjimas ir pasitikėjimas Tuo, kuris visa daro mūsų gerovei. Praėjus maždaug septyniems šimtams metų po šio aptariamo įvykio, tada, kai dėl nepaklusnumo ir neištikimybės Kūrėjui izraelitai vėl atsidūrė nelaisvėje, šįkart tremtyje Babilone, per pranašą Jeremiją Dievas jiems kalbėjo: „Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, tai Viešpaties žodis, dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį. Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu. Kai manęs ieškosite, rasite mane. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite. (Jeremijo 29)
