Apie atviros visuomenės kūrimą svarstoma nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kaip pasiekti atvirumo ir tikros laisvės visuomenėje? Kartais mes net nenumanom, kiek daug Šventajame Rašte galime rasti patarimų, atsakymų į iškylančius dabarties klausimus. Patyrinėkim tam tikrus žmonių tarpusavio santykius, aprašytus Kunigų knygoje.
Dvidešimt penktame šios knygos skyriuje skaitome apie tai, kaip Mozė duoda nurodymus Izraeliui. Šiame skyriuje jis kreipiasi į kiekvieną izraelitą asmeniškai, vartodamas veiksmažodžio vienaskaitos antrąjį asmenį: šešerius metus sėsi, septintais šabo metais nesėsi, nepjausi javų, nenuiminėsi vynuogių ir pan., jubiliejaus metams atėjus skardžiai pūsi ragą.
Gramatinė forma keičiasi, t. y. imama vartoti daugiskaita, kai pradedama kalbėti apie jubiliejinių, penkiasdešimtųjų metų šventimą: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai; sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas į savo šeimą.“ (Kun 25,10)
Tad imama kalbėti ne su kiekvienu atskirai, bet su visais kartu. Laisvė, apie kurią čia kalbama, turi būti paskelbta visiems žmonėms, visai tautai, bet ne atskiriems jos nariams. Neįmanoma tapti laisva tauta nepakvietus į laisvę visų, palikus ką nors atskirty.
Neįmanoma tapti laisva tauta nepakvietus į laisvę visų, palikus ką nors atskirty.
Dvidešimt penktoje eilutėje skaitome: „Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir parduotų savo nuosavybės dalį, tai jo artimiausias giminaitis turi ateiti ir atpirkti, ką giminaitis buvo pardavęs.“ Vadinasi, net ir nusigyvenimo atveju artimiausias giminaitis padėdavo į skurdą patekusiajam švęsti laisvę, susigrąžinti prarastą paveldą.
Toliau kalbama apie dar kiek kitokį atvejį: „Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis. Iš anksto nereikalauk iš jo palūkanų už paskolą ir neišnaudok….“ (35,36 eil.)
Kai žmogui sunku, kai būtinai reikia pinigų, jis sutiktų, kad jam būtų paskolinta ir su procentais, tačiau Raštas aiškiai perspėja – ne, iš brolio, tautiečio, nevalia imti palūkanų, net jei jis ir sutiktų mokėti.
Kitaip tariant, nedora pasinaudoti žmogaus sutikimu. Reikia paisyti aukštesnių standartų, nei žmogiški. Juk didelis skirtumas tarp sutikimo ir noro. Vargu, ar kuris ligonis nori būti gydomas chemoterapiniais vaistais, tačiau sutinka, nes neturi kitos išeities.
Štai kažkas panašaus rašoma ir šiame Kunigų knygos skyriuje – patekę į skurdą žmonės sutiktų priimti pagalbą, už kurią reiktų atsilyginti, bet Raštas perspėja atlygio už tokią pagalbą iš brolių neimti.
Trisdešimt devintoje eilutėje pateikta dar tragiškesnė padėtis: „Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad parsiduotų tau, nepadaryk jo savo vergu.“ Kartais izraelitai taip nusigyvendavo, kad jiems nelikdavo nieko kito, kaip tik parduoti save. Kaip tokiu atveju turėjo elgtis brolį, kaip vergą, įsigijęs žmogus: „Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų. Tada paliks tave jis ir jo vaikai ir sugrįš į savo šeimą, ir atgaus savo protėvių nuosavybę.“ (40,41 eil.)
Perspėjama nesielgti su tokius žmogumi šiurkščiai. Taigi žmogus sutinka tapti vergu, parsiduoda. Ir jeigu žmogus sutinka tapti vergu, tai su juo ir turėtų būti elgiamasi kaip su vergu, tačiau Raštas ir čia sako – elkis su juo atsižvelgdamas ne į tai, su kuo jis sutinka, bet ko jis norėtų. O tai didžiulis skirtumas.
elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, ne taip, kaip sutiktum, kad su tavimi elgtųsi.
Kitaip sakant, elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, ne taip, kaip sutiktum, kad su tavimi elgtųsi. Ir štai būtent tada, kai elgiamės su kitais taip, kaip jie sutinka, kad su jais būtų elgiamasi, pasinaudodami į vargą patekusių žmonių padėtimi, pavyzdžiui, iš jų pirkdami ką nors pusvelčiui tik dėl to, kad jiems žūtbūt reikia pinigų, – tiems žmonėms nesuteikiame laisvės.
Šiame skyriuje vis primenama, kad izraelitai patys buvo vergai, kad pats Dievas juos išvedė iš vergijos, ir pamiršti to negalima.
Mano laisvė negali būti kuriama atimant kitam žmogui laisvę, net jei jis sutinka ją prarasti. Išties laisva ir atvira gali būti tauta, kuri yra visiškai laisvų žmonių visuomenė.
