Šiek tiek keista dėl sujudimo, kuris kilo po konservatorių lyderio Lauryno Kasčiūno ir muzikos atlikėjo Gabrieliaus Liaudansko pokalbio interneto platformoje apie „nelojalių piliečių žudymą“. Kelis kartus perklausiau kas sakoma ir, net savyje turėdamas didelį pacifizmo įskiepį iš tėvų, neaptikau tose kalbose nieko, kas bent kažkiek signalizuotų neapykantos kurstymą.
Teiginiai paprasti ir aiškūs: a) karas ir žudymas yra neatsiejami dalykai, b) tam reikia būti pasiruošus ir ruoštis jau dabar, c) jokios mažumų grupės, konkretūs asmenys ar pan. vaizdo įraše neminimi. Vienintelis dalykas, kurį pritempiant galima traktuoti kaip užuominą į kažką konkretaus yra Gabrieliaus Liaudansko išsireiškimas apie „raudonas smirdinčias vėliavas“. Liūdnai pagarsėjusiam dėl savo vizitų į Baltarusiją buvusiam kandidatui į prezidentus Eduardui Vaitkui to pakako, kad kreiptis į Prokuratūrą su skundu. Juo pasekė ir kolegų parlamentarų grupė, kuri kreipėsi į generalinę prokurorę Nidą Grunskienę, prašydami ištirti Lauryno Kasčiūno pasisakymus, kuriais politikas neva ragina susidoroti su nelojaliais piliečiais.
Tai dar vienas bandymas pritempinėti neegzistuojančias pasisakymų prasmes prie „raginimo susidoroti“. Tokio parlamentarų kreipimosi nepasirašiau ir nepasirašysiu. Šiame kontekste, manau, dera kiek plačiau pakalbėti apie galimybę parlamentarams kalbėti atvirai ir tiesiai (o būtent su tokia kalbėjimo maniera susiduriame ažiotažą sukėlusiame interneto pokalbyje).
Seimo narys turi teisę pasirinkti kalbėti taip, kaip nori ir apie tai, kas jam atrodo svarbu.
Tvirtai tikiu, kad Lietuvos parlamentas iki šiol neprarado esmių esmės, kurią suponuoja pats pavadinimas: jis kilęs iš prancūzų žodžio parlement (pokalbis lt.), parler (kalbėti lt.) Ši institucija yra kalbėjimo šventykla. Ir čia turi rastis vietos griežtam, tiesiam ir kartais nemaloniam kalbėjimui. Seimo narys turi teisę pasirinkti kalbėti taip, kaip nori ir apie tai, kas jam atrodo svarbu. Nes mus rinko visokie rinkėjai.
O kur nueinama perlenkus politkorektiško kalbėjimo taisykles, manau, daugeliui žinoma. Drag karaliai ir karalienės ir dar daugelis sunkiai suvokiamų naujadarų tarpsta viešumoje iš lietuvių kalbos garindami tikrąją druską (čia ne apie žmones, o apie jų įvardijimus). Šia prasme L. Kasčiūnas su G. Liaudansku pokalbyje negailėjo nei druskos, nei kitų prieskonių, bet nevalia reikalauti, kad maitintumėmės prėsku maistu ir klausytume kalbų tik apie balkono gėlytes. Ypač dabar, esant tokiam geopolitiniam kontekstui.
Savicenzūra iš išskaičiavimo ir pataikavimas, gynimas to, kuo netiki, yra tiesiausias kelias į veikiantį, bet negyvybingą Seimą. Toks reikalingas tik patiems „seimūnams“, bet ne Lietuvos žmonėms. Tiesa, yra dar vienas argumentas dėl kurio nepasirašiau ir nepasirašysiu tokio kreipimosi į prokuratūrą: reikia gerbti Lietuvos teisėsaugos institucijas. Jos tikrai turi kuo užsiimti ir be keistų insinuacijų.
Prisipažįstu, viešojo kalbėjimo srityje man dar reikia tobulėti, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi kiekviena proga, kai kolegos Seimo nariai nesislapsto už įmantrių formuluočių.
Apie tai, kad su E. Vaitkumi man labai nepakeliui, ko gero, neverta nė užsiminti.
