„Kapitalistai yra žmonės, turintys didelį turtą arba kapitalą…“ – taip kapitalizmo sąvoką aiškinama Suomijos vidurinėse mokyklose. Iš to logiškai išplaukia, kad tie, kurie neturi tokio didelio kapitalo – „vargšai“ – nėra kapitalistai.
Remiantis tokia apibrėžtimi, tos pačios mokyklos pateikia socializmą kaip teigiamą jėgą visuomenei: „Socializmas – tai XIX amžiaus ideologija, siekianti pagerinti darbininkų padėtį.“
Toks priešpriešos vaizdavimas primena Karlo Marxo ideologiją, kurioje istorija aiškinama tik kaip kova tarp turtingų kapitalistų ir vargšų darbininkų. Marxui komunizmas – t. y. ekonominė lygybė – buvo idealas.
Aukščiau pateiktas kapitalizmo ir socializmo priešpastatymas yra vadinamasis „šiaudinės baidyklės argumentas“. Šio metodo esmė paprasta: apibrėžti tai, ką nori sunaikinti, klaidingai ir, svarbiausia, neigiamai, o tai, ką nori propaguoti, pateikti kaip būtino pataisymo priemonę.
Nors visi XX amžiaus komunizmo eksperimentai žlugo (pakanka prisiminti Sovietų Sąjungą, Kubą ar Etiopiją), toks istorijos aiškinimas vis dar turi šalininkų tarp mokytojų ir dėstytojų Suomijoje bei kitose Europos šalyse.
Trumpai tariant, mintis tokia: kapitalizmas – blogis. Pakeiskime jį socializmu!
Kapitalizmas ir krikščionybė
Kodėl verta kalbėti apie kapitalizmą straipsnyje, kuris skirtas paneigti klaidingas idėjas apie krikščionybę, dėstomas mokyklose? Paprasta – puolimas prieš kapitalizmą tėra puolimas prieš krikščionišką pasaulėžiūrą.
Dievo sumanyta ideali visuomenė savo prigimtimi artima kapitalizmo idėjoms, susiformavusioms XVIII–XIX amžiuje. Pradžios knygoje (1 skyrius) rašoma, kad Dievas paskelbė savo kūriniją „gera“. Jis sukūrė Žemę žmogaus labui ir žmogų – pagal savo paveikslą – kad jis valdytų ir pripildytų ją. Tai reiškia tam tikrą ekonominę laisvę.
Dešimt Dievo įsakymų patvirtina šiuos principus. Aštuntasis įsako: „Nevok“, o dešimtasis: „Negeisi savo artimo namų: … vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.“ (Iš 20, 15.17).
Dievo visuomenės vizija dar kartą išreiškiama per pranašą Michėją (4,4): „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti,“ – net ir valstybės progresiniams mokesčiams.
Visi šie principai piešia visuomenės paveikslą, artimą kapitalistinei tvarkai. Tai galima pamatyti pas daugelį iškilių mąstytojų, tokių kaip Adamas Smithas ar Ludwigas von Misesas, nors kai kurie jų, pavyzdžiui, pastarasis, nebuvo krikščionys.
Ekonominės laisvės ir moralinės bei socialinės atsakomybės derinys sukuria sistemą, labai panašią į kapitalizmą.
Kas yra kapitalizmas?
Kapitalo apibrėžimas, kurio mokomi Suomijos moksleiviai, pateikia jį kaip turtą, kurį kapitalistai saugo savo seifuose – kaip Skrudžas Makdakas iš komiksų. Tačiau tai – karikatūra.
Pagal palyginimą apie talentus (Mt 25,14–30), Dievas neduoda žmogui kapitalo tam, kad šis jį paslėptų po žeme. Jis duoda, kad šis didėtų – nesvarbu, ar pradinio kapitalo daug, ar mažai.
Todėl anglų apologetas Stephenas Perksas apibrėžia kapitalą kaip „materialinių išteklių atsargas, kurias asmuo ar visuomenė naudoja gėrybėms gaminti ir poreikiams tenkinti“ (The Political Economy of a Christian Society, p. 63–64). Kapitalistinėje visuomenėje turtas skirtas tam, kad tenkintų žmonių ir visos visuomenės poreikius.
Kai tautos kultūroje ryškiai atsispindi Biblijos mokymas, tai turi ir ekonominių pasekmių. Biblija moko dauginti savo talentus ir rūpintis artimu. Klestėjimas ir dosnumas – dvi Biblijoje pabrėžiamos vertybės. Todėl nenuostabu, kad kapitalizmas iš esmės išsivystė protestantiškose krikščioniškose šalyse.
Socializmo mitai
Socialistinį idealą palaiko keletas klaidingų įsitikinimų. Štai keli iš jų:
1. Esą socializmas, o ne kapitalizmas pagerino vargingiausiųjų gyvenimo sąlygas.
Tai netiesa. Tokia mintis pamiršta plačiai paplitusį skurdą Europoje pramoninės revoliucijos pradžioje. Misesas savo veikale Žmogaus veikla aprašo visiškai kitokį, tikroviškesnį paveikslą:
„Fabrikai išlaisvino valdžią ir žemvaldžių aristokratiją nuo problemos, kuri buvo tapusi jiems per sunki. Jie suteikė pragyvenimą miniai elgetų, ištuštino prieglaudas, dirbtuvėles ir kalėjimus. Jie pavertė alkanus elgetas savarankiškai pragyvenančiais žmonėmis“ (p. 615).
2. Esą XIX a. kapitalistinėse visuomenėse darbininkai buvo išnaudojami.
Šią idėją išpopuliarino Émile’is Zola savo romane Žerminalis (1885). Nors kai kuriais atvejais atlyginimai buvo menki, joks darbininkas nebuvo verčiamas dirbti prieš savo valią. Misesas vėl komentuoja taikliai:
„Fabrikų savininkai neturėjo galios priversti ką nors dirbti jų fabrikuose. Jie galėjo samdyti tik tuos, kurie sutiko dirbti už siūlomą atlyginimą. Kad ir koks žemas jis atrodytų, vis tiek buvo didesnis už bet kokį kitą uždarbį, kurį šie vargšai galėjo gauti kitur.“
Harmonija
Istorikas Eugenas Rosenstock-Huessy parodė, kad klasės kova – Marxo filosofijos pagrindas – jo gyvenamuoju metu Anglijoje faktiškai neegzistavo. Apskritai darbininkai ir darbdaviai dirbo santarvėje.
Žinoma, kapitalizmas niekada neišnaikino skurdo. Jėzus mokė, kad „vargšai visada bus su jumis“. Tačiau Biblija skatina siekti klestėjimo, būti patenkintiems tuo, ką turime, ir ugdyti dosnumą. Todėl kapitalistinė visuomenės santvarka, paremta krikščionybe ir bibliniu atsakingumu, yra geriausias modelis, galintis užtikrinti daugumos gerovę.
Todėl krikščionims svarbu priešintis klaidingoms pažiūroms, kurias jų vaikai randa vadovėliuose. Suteikdami jiems teisingus pažinimo įrankius, jie padės augančiai kartai kurti sveikas ir klestinčias visuomenes.
