Mes gyvename greitų sprendimų ir dar greitesnių vertinimų amžiuje. Vienu nykščio judesiu mes smerkiame arba giriame; vienu komentaru manome, jog pasakėme paskutinį žodį apie žmogaus sielą. Tačiau pasaulyje, kuris yra apsėstas „atšaukimais“ (angl. „cancel“) ir viešais pasmerkimais, krikščionis yra pašauktas į kai ką daug keistesnio ir radikalesnio – mylėti tikrai ir visiškai. Mylėti netgi nemylimus, sugniuždytus ar net tuos, kurie mūsų nemyli.
Meilė kaip visa ko centras
Viskas, ką darome – ar tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su mūsų įgimta meile – visa yra pagrįsta meilės jausmu. Tai gali būti meilė sau, kitiems, fiziniam objektui ar nematerialiam idealui. Na iš tikrųjų, kuo gi dar šis pasaulis domisi jei ne tuo? Mes duodame meilę ir ją gauname. Mes ją nešame visur, kur esame – į savo namus, į darbą, net į mažiausius susitikimus su nepažįstamaisiais. Net ir ten, kur meilės nėra, ar tai šaltame kambaryje, tuščiame žvilgsnyje ar vienatvės skausme – visa tai taip pat kalba apie meilės troškimą.
Politiniu ar socialiniu požiūriu, kapitalistai, komunistai, socialdemokratai, anarchistai, visi jie savaip tiki, kad kuria pasaulį, kuriame žmonėms bus lengviau gyventi ir mylėti. Tiesa, jie ne visada apie tai kalba šiais terminais; tai pateikiama kaip teisingumas, lygybė, laisvė ar gerovė. Bet iš esmės jų troškimas tas pats – sukurti taikų pasaulį, kuriame žmonėms būtų lengviau mylėti, būti įsimylėjusiems vieniems kitus ir turėti priemonių mylėti save, žinoma, iš savo ideologinės perspektyvos. Tad kiekvienos žmogaus pastangos ir socialinės sistemos, kiekvienos revoliucijos ar tylaus tarnystės veiksmo širdyje glūdi šis pėdsakas: troškimas gyventi meile, joje pasilikti, būti jos perkeistam.
Taip, tokia meilė gali būti klaidinga. Ji gali būti nepilna ar sužeista, bet galų gale tai vis tiek yra siekimas kažko didesnio už save. Ir jei mes tai prisimintume dažniau, galbūt būtume švelnesni vieni su kitais. Galbūt net savo aršiausius priešus pradėtume laikyti bendrakeleiviais, kaip ir mes, klumpančiais tame pačiame kelyje link to paties Dievo, kuris yra pati Meilė.
kiekvienos žmogaus pastangos ir socialinės sistemos, kiekvienos revoliucijos ar tylaus tarnystės veiksmo širdyje glūdi šis pėdsakas: troškimas gyventi meile, joje pasilikti, būti jos perkeistam.
Dievas yra Meilė. Tai mes žinome ir to mes laikomės. Meilė, tikra meilė, išvaro bet kokią baimę, nes joje glūdi vilties sėkla. Mylėti ką nors reiškia suteikti tam žmogui viltį, pasiūlyti kitam jo ar jos orumo viziją, priminti, kad šis žmogus yra Dievo sūnus ar dukra. Meilė ne tiesiog guodžia – ji kelia aukštyn.
Tuo tarpu greitų sprendimų ir atmetančių žodžių pavojus yra tas, jog jie uždaro duris pokyčiams. Jie atima iš žmogaus erdvę augti ir malonę pradėti iš naujo. Kai sprendžiame apie žmones per greitai, mes juos nuviliame dvigubai: pirmiausia jų neparemdami, antra, netikėdami, kad jie gali pasikeisti.
Kristaus pavyzdys
Kristaus laikais fariziejai ir įstatymo vyresnieji kaip tik buvo tie, linkusieji greitai teisti. Žvelgdami į mokesčių rinkėjus ir prostitutes jie matė tik nusidėjėlius. Teisdami juos taip griežtai, šiems žmonėms jie užkirto bet kokią viltį galimybei tapti šventais. Atstumdami juos, jie paliko juos atskirtus, nepasiekiamus gailestingumui, kuris vienintelis ir galėtų išgydyti jų sielas.
Tuomet ateina Kristus, kuris neteisia ir neatstumia, bet myli juos nuoširdžiai ir radikaliai. Jis sėdi prie jų stalo, dalijasi su jais duona, vaikšto jų gatvėmis ir vadina juos vardais. Jo meilė nėra neaiškus jausmas, tai yra keičianti jėga. Jo žvilgsnyje jie atranda savo tikrąją vertę. Jo žodžiuose jie girdi kvietimą į naują gyvenimą. Jėzaus meile nusidėjėliai tampa šventaisiais.
Tad tikiu, jog būtent susitikimas su Kristumi yra tai, kas atneša gilų, vidinį pokytį. Dėl to, susitikimas su Kristaus tarnu taip pat turėtų sukelti gilų troškimą pažinti patį Mokytoją, kurį jie seka. Kiekvienu gerumo veiksmu, kiekvienu gailestingumo žodžiu tarnas nurodo kažką, kas yra už jo paties: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).
Tai yra mūsų užduotis: ne teisti ar atmesti, bet mylėti taip giliai, kad kiti pamatytų Kristų, gyvenantį mumyse. Mylėti taip, kad net labiausiai sužeista siela drįstų vėl viltis ir toje viltyje rasti pirmuosius šventumo ženklus.
Radikalios meilės kaina
Žinoma, kitus mylėti tikrai nėra lengva. Visi, net ir artimiausi žmonės, kartais bandys tą meilę sumenkinti, sumažinti iki kažko saugesnio, „protingesnio“. Jie sakys: „Ar nežinai, ką šis žmogus padarė? Negali jo toliau mylėti, atrodysi naivus ir veidmainis“. Čia daroma prielaida, kad turi parodyti savo nepritarimą, nes kitaip tapsi problemos dalimi, skatinsi blogį ir turėsi eiti į kompromisą. Ar nemanote, kad žmonės būtų taip pat perspėję Kristų, kai jis tarnavo tiems, kuriuos visuomenė atstūmė? Kad būtų jam pranešę apie skandalą, kurį jis sukėlė, ir kad joks dievobaimingas, įstatymus gerbiantis rabinas nedrįstų būti matomas bendraujantis su prostitutėmis ir mokesčių rinkėjais?
Šis prieštaros choras gali tapti nepakeliamas, tarsi potvynis, kuris grasina nuplauti mūsų drąsą. Tačiau mes turime išlaikyti savo žvilgsnį nukreiptą į Kristų, kuris yra mūsų tikroji šiaurės žvaigždė. Jis mylėjo vargšus, gydė ligonius, priėmė atstumtuosius, atleido net tiems, kurie Jį prikalė prie kryžiaus, ir galiausiai atidavė savo gyvybę už mus visus. Jame mes matome, ko iš tiesų reikalauja meilė: meilė, kuri yra tokia gili, kad ištveria visas žaizdas, tokia plati, kad apima visus nusidėjėlius, tokia stipri, kad nugali net pačią mirtį. Taigi vienintelis tikrai krikščioniškas atsakas yra mylėti dar giliau, mylėti be ribų, netgi iki gyvybės paaukojimo. Kaip Jis pats mus mokė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
Matyti Kristų visuose
Esame pašaukti matyti Kristų kiekviename asmenyje, matyti jų gerumą, kad ir koks jis būtų paslėptas. Vis dėlto, nepadarykime klaidingos prielaidos: tikra meilė neignoruoja neteisybės ir nėra abejinga. Ji siekia tikrojo gėrio tiek aukos, tiek skriaudėjo atžvilgiu, o tai reiškia aiškiai ir drąsiai pasipriešinti blogiui. Tikra krikščioniška meilė niekada netoleruoja amoralumo, ji taip pat nėra pasyvus jausmas. Tai aktyvus ir dažnai brangus įsipareigojimas kito žmogaus klestėjimui, meilė, kuri verčia žmones atsakyti už savo veiksmus ne tam, kad juos pasmerktų, bet tam, kad sugrąžintų juos į tiesą. Kristus neužsimerkė prieš nuodėmę; jis priėmė nusidėjėlį, bet visada ragino: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).
Prisimenu Che Guevarą, kuris buvo vadinamas žudiku, revoliucionieriumi ir fanatiku. Kita vertus, jis buvo jaunas medicinos studentas, palikęs savo profesiją, šeimos turtus ir tėvynę, vedamas deginančio troškimo išgydyti neteisybės žaizdas, kurias matė visoje Lotynų Amerikoje. Jis savanoriavo raupsuotųjų kolonijose, pasirinko badą ir tremtį, rašė švelnius laiškus savo šeimai. Vis dėlto, jo metodai buvo žiaurūs ir kartais nepateisinami, bet visame tame buvo paslėpta tam tikra meilė. Galbūt iškreipta, bet tikra meilė: meilė vargšams, tiems, kurie neturėjo balso, tiems, kurių niekas kitas neapsaugojo. Nejaugi tai nebuvo meilė? O jei meilė buvo bent dalis to, kas jį vedė, nors ir susipynusi su pykčiu ar komunistine ideologija, argi neįmanoma rasti Kristaus ir jame? Ne politinio revoliucionieriaus prasme, bet jo uolumo tarnauti vargšams prasme… Kaip bebūtų, nors jo uolumas vargšams yra pagirtinas savo ketinimais, jo smurtiniai metodai prieštarauja tikrajai krikščioniškai meilei.
Pateikiu šį pavyzdį ne todėl, kad būčiau komunizmo šalininkas ir ne dėl to, kad pateisinčiau klaidas ar neigčiau žalą. Duodu šį pavyzdį dėl to, kad priminčiau, jog kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas, nes mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Daugelis miršta niekada iš tikrųjų negirdėję apie Šventąją Dvasią ar nepatyrę Kristaus meilės veiksmais. Kažkas gali turėti pamokslininkų savo gyvenime, bet ar jie taip pat turi juos mylinčių ganytojų? Net jei žmonės atsisako klausytis, mes vis tiek galime juos mylėti. Mes vis tiek galime rasti Kristų juose ir melstis už juos. Ir tai yra radikali meilė, kurios reikalauja krikščionybė – mylėti nemylimus, sudėtingus ir komplikuotus žmones tiek pat, kiek mylime save. Tad tegul mūsų širdys užsidega Šventosios Dvasios meile, kad taptume žibintais tamsiuose gyvenimo keliuose, ir tegul mes drįsime mylėti nuoširdžiai, atkakliai ir įkvepiančiai, kol kiekviena siela patirs, jog ji yra mylima.
