Tarp visų papabile išsiskiria Jeruzalės patriarcho asmenybė – drąsus, laisvai valdantis hebrajų kalbą, pranciškonas.
Norint geriau suprasti kardinolo Pierbattistos Pizzaballos asmenybę, reikia pradėti nuo jo gimtųjų šiaurės Italijos Lombardijos kaimų.
Būsimasis Jeruzalės patriarchas gimė 1965 m. Kastel Litegijo kaimelyje, jauniausias iš trijų, Pietro Pizzaballos ir Marijos Magdalenos Tadini šeimos, brolių. Jo vaikystę formavo „paprastas ir autentiškas pasaulis“, kaip pats yra pasakojęs savo vyskupų šventimų metu 2016 m. rugsėjį. Tai buvo laikas, kai kaimo gyvenimas jau nyko, tačiau dar buvo juntama paskutinė jo dvasia – pieno parsinešimas iš tvarto, šienapjūtė, paprasti žaidimai ir kasdienis kuklumas. „Tik bėgant laikui supratau, kaip tas pasaulis mane paveikė – išmokė santūrumo ir nuoširdumo“, – sakė jis. Būtent šie bruožai vėliau išsipildė pranciškoniškoje jo tapatybėje.
„Devynerių jis jau žinojo, kad nori tapti kunigu“, – prisiminė jo mama. „Jis buvo labai tuo įsitikinęs, jautė pašaukimą nuo pat mažens. Iš pradžių aš priešinausi – nenorėjau, kad jis eitų į seminariją. Tačiau jis buvo toks atkaklus, kad galiausiai pasidaviau ir užrašiau jį į mažąją seminariją Bolonijoje. Dabar, žvelgdama atgal, galiu pasakyti – tai buvo labai išmintingas sprendimas.“
Pizzaballa ypatingai žavėjosi vietiniu kunigu Don Pèrsecu, kuris atvykdavo į kaimą dviračiu. „Žmonės jo laukdavo, jį mylėjo, o jis mylėjo juos“, – sakė Pizzaballa. „Palikau namus anksti, bet tie metai man labai įstrigo – jie įkūnijo mano pirmąjį pašaukimą. Norėjau būti kaip Don Pèrsecas.“
Vienuolikos metų jis įstojo į mažąją Le Grazie seminariją Riminyje, kurią valdė pranciškonai. Ten jis pirmąkart išgirdo apie misijas. Tuo metu jis svajojo ne apie Šventąją Žemę, o apie Kiniją – seminarijoje buvo misionierių, kuriuos po 1949 m. iš šios šalies išvarė Mao režimas. „Jie dažnai pasakodavo apie savo patirtis, ir aš tada sakydavau: ‘Aš irgi noriu būti misionieriumi, kaip jie.’“
1984 m. jis baigė seminariją Feraroje ir rugsėjo 5 d. įstojo į Mažesniųjų brolių ordiną. Pradžioje noviciatą atliko La Vernoje, o 1985 m. rugsėjį davė laikinus įžadus. 1989 m. spalio 10 d. Bolonijoje, Šv. Antano bažnyčioje, davė amžinuosius įžadus. 1990 m. rugsėjo 15 d. kunigu jį įšventino Bolonijos arkivyskupas kardinolas Giacomo Biffi. Vos po mėnesio jis buvo išsiųstas į Studium Biblicum Franciscanum Jeruzalėje, kur įgijo Biblijos teologijos licenciatą.
„Išvykau šiek tiek nenorėdamas, bet paklusdamas“, – prisiminė Pizzaballa, kuris tikėjosi studijuoti Romoje. Pirmąją dieną Jeruzalėje – 1990 m. spalio 7-ąją – jis dar kalbėjo tik itališkai ir savo gimtuoju Bergamo dialektu. „Tai buvo Pirmosios intifados laikotarpis. Atvykau septintosios dienos vakare, o jau kitą rytą, Musulmonų kvartale, vyko susirėmimas, per kurį žuvo 22 žmonės… Tai buvo labai ypatinga pradžia.“
Šį laikotarpį jis apibūdina kaip „kultūrinį šoką“ ir „dvasinę dykumą“: „Buvo sunku suprasti, kodėl esu čia. Nekalbėjau vietos kalbomis, nesuvokiau tos smurto realybės. O dar artėjo Persijos įlankos karas. Tačiau visa tai buvo išganinga – priverčiau save ieškoti, kokios yra gilesnės mano pašaukimo ir klusnumo įžado priežastys.“
Pripažinus jo meilę Senajam Testamentui, 1995–1999 m. jis buvo siunčiamas studijuoti į Hebrajų universitetą Jeruzalėje. 1998 m. tapo Biblijos hebrajų kalbos ir judaizmo docentu Studium Biblicum Franciscanum ir Studium Theologicum Jerosolymitanum. Tuo metu jis buvo vienintelis krikščionis, studijavęs Šventąjį Raštą Hebrajų universitete. „Tai buvo pirmas kartas, kai atsidūriau nekrikščioniškoje aplinkoje“, – pasakojo jis. Pizzaballos žydų bendramoksliai ėmė klausinėti apie jo tikėjimą, pašaukimą, Evangeliją ir Jėzų – šie pokalbiai virto tikru tarpreliginiu dialogu.
Pizzaballa taip pat laisvai kalba angliškai, o šiuolaikinę hebrajų kalbą įvaldė taip puikiai, kad bendradarbiavo rengiant Romos Mišiolą hebrajų kalba ir vertė liturginius tekstus. 1999 m. liepos 2 d., po devynerių metų Jeruzalėje, jis buvo paskirtas tarnauti Šventosios Žemės kustodijoje – pranciškonų provincijoje Artimuosiuose Rytuose. Tuo metu jis taip pat ėjo vicerektoriaus pareigas hebrajiškai kalbančių katalikų bendruomenei.
2001 m. jis tapo Šv. Simono ir Onos vienuolyno vyresniuoju Jeruzalėje, kur kasdien priimdavo piligrimus, trokštančius geriau pažinti Bibliją. 2004 m., būdamas vos 39-erių, jis buvo paskirtas 167-uoju Šventosios Žemės kustodu – šias pareigas ėjo dvylika metų.
Priimdamas paskyrimą, jis sakė: „Ilgai svarsčiau, ar sutikti. Klusnumas – tai ne tik nurodymo vykdymas. Jei bendruomenė aiškiai ir laisvai išrenka tave, neturėdamas rimtų priežasčių negali atsisakyti. Turi priimti tai kaip tarnystę.“
Vienas pirmųjų jo sprendimų buvo, kad besiformuojantys jauni vienuoliai turi mokytis bent vienos iš trijų vietinių kalbų – arabų, hebrajų arba graikų. Taip siekta geresnės integracijos į Izraelio kontekstą.
Taip pat jis pažymėjo, kad naujos pareigos reiškia ir aktyvesnį ekumeninį bendravimą: „Dialogo būdas Rytuose visai kitoks nei Vakaruose. Reikia žinoti savo vaidmenį ir jo laikytis, kitaip – būsi nesuprastas.“
Apie žmogiškuosius pokyčius jis sakė: „Anksčiau gyvenau paprasčiau – buvo daugiau laiko maldai, darbui, tyrimams. Dabar – jokio privatumo. Ir vienatvės daugiau. Kai turi atsakomybę, keičiasi ir santykiai su artimais žmonėmis – kartais tenka nuvilti net tuos, kuriuos myli ar gerbi. Tą reikia priimti.“
2008 m. Pizzaballa tapo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos patarėju santykiams su judaizmu. 2010 m. dalyvavo Vyskupų sinode Artimųjų Rytų tema. 2014 m. jis organizavo istorinį susitikimą Vatikano soduose tarp popiežiaus Pranciškaus, Izraelio prezidento Shimono Pereso, Palestinos lyderio Mahmoudo Abbaso ir Konstantinopolio patriarcho.
Jo kadencija kaip kustodo baigėsi 2016 m. gegužės 20 d. Tų pačių metų liepos 15 d. jis buvo paskirtas Jeruzalės Lotynų patriarchato apaštaliniu administratoriumi sede vacante, gavęs arkivyskupo titulą ir Verbės titularinę vyskupiją. Rugsėjo 15 d. jis buvo konsekruotas vyskupu Bergamo katedroje.
Paklaustas, kodėl pasirinko vyskupišką šūkį „Tau pakanka mano malonės“ (Sufficit tibi gratia mea), jis atsakė, kad paskyrimas buvo netikėtas, nes 40 metų patriarchais buvo tik arabai. „Nebuvau tam pasirengęs. Jaučiau, kad nesu vertas. Tačiau pasitikėjau Dievo malone, kuri visada ateina su kryžiumi.“
Popiežiaus Pranciškaus sprendimas paskirti laikiną administratorių buvo reakcija į tuo metu patriarchate kilusias administracines krizes. „Pizzaballos administracija“ buvo sėkminga – 2020 m. spalio 24 d. jis paskirtas Jeruzalės lotynų patriarchu ir automatiškai tapo Šventosios Žemės katalikų ordinarų asamblėjos pirmininku.
2023 m. liepos 9 d. popiežius Pranciškus paskelbė, kad įtraukia jį į būsimų kardinolų sąrašą. Rugsėjo 30 d. Pierbattista Pizzaballa tapo pirmuoju istorijoje Jeruzalės lotynų patriarchu, paskirtu kardinolu, ir pirmuoju kardinolu, gyvenančiu Izraelio valstybėje.
2023 m. spalio 7 d., praėjus vos savaitei po konsistorijos, prasidėjo Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Po dviejų savaičių patriarchas paskelbė maldos ir pasninko už taiką dieną, pareikšdamas, kad yra pasirengęs paaukoti save kaip įkaitą mainais į vaikų paleidimą.
Kelios dienos po to jis kreipėsi į pasaulį, ragindamas: „Sustabdykite šį karą, šį beprasmį smurtą.“ Jis pabrėžė, kad „tai, kas įvyko spalio 7-ąją pietų Izraelyje, yra visiškai nepriimtina“, bet kartu pridūrė, kad „ši nauja smurto banga Gazoje jau pareikalavo daugiau nei penkių tūkstančių gyvybių, tarp jų – daugybės moterų ir vaikų.“
2024 m. gegužės 1 d. kardinolas Pizzaballa oficialiai perėmė savo titulininę Šv. Anupro bažnyčią – dviem savaitėmis vėliau nei planuota dėl karo veiksmų. Tą patį mėnesį, po ilgų derybų su vietos valdžia, jis asmeniškai aplankė Gazą, aukojo šv. Mišias Šventosios Šeimos katalikų parapijoje ir lankėsi ortodoksų parapijoje. Patriarchatas, bendradarbiaudamas su Maltos ordinu, ten vykdo humanitarinę misiją, teikdamas maisto ir medicinos pagalbą.
Pizzaballos paskyrimas kardinolų kolegijon, įvykęs vos prieš pat karo protrūkį, dar labiau sustiprino tarptautinį dėmesį šiam dvasininkui iš Bergamo, kuris jau daugelį metų tarnauja viename sudėtingiausių ir svarbiausių regionų krikščioniškojo išganymo istorijoje.
Jo kandidatūra į Šv. Petro sostą svarbi žvelgiant į Artimųjų Rytų reikšmę šiuolaikinėse geopolitinėse pervartose. Jis yra gabus administratorius, nedalyvauja Romos kurijai būdingose intrigose, yra autentiškas tarpreliginio dialogo ir ekumeninių santykių žinovas, taip pat jis turi tarptautinį žinomumą. Tačiau jo amžius, kuris jį išrinkus popiežiumi žadėtų ilgą pontifikatą, gali tapti rimta kliūtimi antrajam istorijoje pranciškonui tapti Katalikų Bažnyčios vadovu.
