Benediktas XVI. Apie Jėzaus pradėjimą Šventosios Dvasios veikimu

Viešpaties Gimimas vėl apšvietė tamsą, dažnai apgaubiančią pasaulį ir mūsų širdį, ir atnešė viltį bei džiaugsmą. Iš kur ta šviesa? Iš Betliejaus olos, kur piemenys „rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Šventosios Šeimos akivaizdoje kyla dar vienas klausimas: kaip tas mažas, silpnas kūdikis galėjo į pasaulį atnešti tokią radikalią, istorijos tėkmę pakeitusią naujybę? Galbūt tai susiję su kokia nors slėpininga kilme, pranokstančia tą olą?

Tad vis iš naujo iškyla Jėzaus kilmės klausimas, to per teismo procesą klausia ir prokuratorius Poncijus Pilotas: „Iš kur tu?“ (Jn 19, 9). Bet kilmė juk visiškai aiški. Kai Jono evangelijoje Viešpats sako: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“, žydai atsako murmėjimu: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ (Jn 6, 41–42). O vėliau Jeruzalės gyventojai tvirtai atmetė Jėzaus pretenziją į mesijus sakydami gerai žiną, „iš kur jis kilęs“, „o kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“ (Jn 7, 27). Pats Jėzus parodo, koks klaidingas tas jų žinojimas, ir užsimena, iš kur jis atėjęs: „Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate“ (Jn 7, 28). Jėzus, žinome, buvo kilęs iš Nazareto, gimęs Betliejuje, bet kas žinoma apie jo tikrąją kilmę?

Keturiose evangelijose aiškiai atsakoma, iš kur Jėzus. Jo tikroji kilmė yra Tėvas, Dievas. Jis visiškai kyla iš Dievo, bet kitaip negu Dievo pranašai ar pasiuntiniai pirma jo. Tas kilmės iš Dievo, kurio niekas nepažįsta, slėpinys jau atskleidžiamas Kalėdų laiku skaitomuose Mato ir Luko evangelijų pasakojimuose apie Jėzaus vaikystę.

Arkangelas Gabrielius paskelbė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35). Tuos žodžius kartojame kaskart, kai recituojame Tikėjimo išpažinimą: „Et incarnatus est de Spiritu Sancto, ex Maria Virgine – Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“. Tardami šiuos žodžius priklaupiame, nes Dievą slėpusi uždanga praskleidžiama ir mus palyti nesuvokiamas ir nepasiekiamas jo slėpinys: Dievas tampa Emanueliu, „Dievu su mumis“.

Klausydamiesi sakralinės muzikos didžiųjų kompozitorių Mišių – pavyzdžiui, Mocarto Vainikavimo Mišių, – iškart pastebime, kaip jie prie šios ištaros stabteli, tartum visuotine muzikos kalba norėdami išreikšti tai, ko neįmanoma perteikti žodžiais, – didį įsikūnijančio, žmogumi tampančio Dievo slėpinį.

Atidžiai įsiklausydami į žodžius: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos“, matome, kad jais nusakomi keturi veikėjai. Šventoji Dvasia ir Marija įvardijamos tiesiogiai, o „Jis“, t. y. Sūnus, priėmęs kūną Mergelės įsčiose, numanomas. Tikėjimo išpažinime Jėzus apibūdinamas keliais vardais: „Viešpats, Kristus, Dievo vienatinis Sūnus, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, esantis vienos prigimties su Tėvu“ (Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo simbolis). Taigi, matome, kad „Jis“ kreipia į kitą asmenį, į Tėvą. Tad pirmutinis šios ištaros veikėjas yra Tėvas, kuris kartu su Sūnumi ir Šventąja Dvasia yra vienatinis Dievas.

Šiuo teiginiu aptariama ne amžinoji Dievo būtis, bet veiksmas, kuriame dalyvauja trys dieviškieji Asmenys ir kuris įgyvendinamas ex Maria Virgine. Be Marijos Dievas nebūtų įžengęs į žmonijos istoriją ir nebūtų įvykę tai, kas mūsų Tikėjimo išpažinime yra svarbiausia: Dievas yra „Dievas su mumis“. Tad Marija neatskiriamai susijusi su mūsų tikėjimu į Dievą, kuris veikia, kuris įžengia į istoriją. Ji padaro Jam savo asmenį prieinamą, „sutinka“ tapti Dievo apsigyvenimo vieta.

Kartais pasauliui teiktino liudijimo akivaizdoje savo kelionėje bei tikėjimo gyvenime pajuntame savo skurdą, netinkamumą. Tačiau Dievas pasirinko būtent paprastą moterį didžiulės Romos imperijos atkampios provincijos nežinomame kaime. Visada, net didžiausiuose sunkumuose, kaip Marija, turime pasitikėti Dievu, atnaujinti tikėjimą jo buvimu bei veikimu mūsų istorijoje. Dievui nėra negalimų dalykų! Su juo mūsų gyvenimas visuomet remiasi į tvirtą pagrindą ir yra atviras tvirtos vilties ateičiai.

Tikėjimo išpažinime tardami: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos“, sakome, kad Šventoji Dvasia kaip Aukščiausiojo galia slėpiningai pradėjo Mergelėje Marijoje Dievo Sūnų. Evangelistas Lukas perteikia arkangelo Gabrieliaus žodžius: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (1, 35). Akivaizdžios dvi nuorodos: pirmoji susijusi su sukūrimo akimirka. Pradžios knygos pradžioje parašyta: „Vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (1, 2). Dvasia Kūrėja pašaukė egzistuoti visus daiktus ir žmogų. Tai, kas tos pačios dieviškosios Dvasios veikimu vyksta Marijoje, yra naujas kūrimas: Dievas, visą būtį iš nieko pašaukęs į egzistenciją, įsikūnijimu duoda žmonijai naują pradžią. Bažnyčios tėvai kartais vadina Kristų naujuoju Adomu, taip pabrėždami, kad naujoji kūrinija prasidėjo sulig Dievo Sūnaus prasidėjimu Mergelės Marijos įsčiose.

Tai verčia pamąstyti apie tai, jog ir tikėjimas mus taip galingai atnaujina, kad galima kalbėti apie antrąjį gimimą. Iš tiesų mūsų kaip krikščionių gyvenimas prasideda nuo krikšto: jo dėka atgimstame kaip Dievo vaikai ir esame įtraukiami į Jėzaus sūniškąjį santykį su Tėvu. Norėčiau pabrėžti, kad mes krikštą priimame, esame pakrikštijami – tai neveikiamoji rūšis, – nes niekas savo išgalėmis negali tapti Dievo sūnumi.

Tai laisvai duodama dovana. Šv. Paulius primena šią krikščionių įsūnystę pagrindiniame Laiško romiečiams tekste šiais žodžiais: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 14–16), o ne vergai. Tiktai atsiveriant, kaip Marija, Dievo veikimui, tik savo gyvenimą patikint Viešpačiui kaip draugui, kuriuo galima visiškai pasitikėti, viskas pasikeičia, mūsų gyvenimas įgyja naują prasmę ir naują veidą – mus mylinčio ir mūsų niekada neapleidžiančio Tėvo vaikų veidą.

Minėjome du elementus: pirmasis yra viršum vandenų dvelkianti Dvasia, Dvasia Kūrėja; antrasis elementas glūdi apreiškimo Marijai žodžiuose.

Angelas pasakė Marijai: „Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu.“ Čia užsimenama apie šventąjį debesį. Išėjimo metu jis gaubdavo susitikimo palapinę, Sandoros skrynią, kurią izraeliečiai nešėsi su savimi, ir rodydavo Dievo artumą (plg.  40, 34–38). Taigi Marija yra nauja šventoji palapinė, nauja sandoros skrynia: į arkangelo žodžius atsakydama savuoju „taip“, ji suteikė Dievui buveinę apsigyventi pasaulyje; tas, kurio negali sutalpinti visata, apsigyveno Mergelės įsčiose.

Dabar grįžkime prie klausimo, nuo kurio pradėjome, prie Jėzaus kilmės klausimo, sutraukto į Piloto klausimą: „Iš kur tu?“ Jėzaus tikroji kilmė paaiškėja pačioje evangelijų pradžioje: jis yra viengimis Tėvo Sūnus, kyla iš Dievo. Prieš mūsų akis – didis ir sukrečiantis slėpinys, švenčiamas Kalėdų laiku. Dievo Sūnus Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną Mergelės Marijos įsčiose.

Ši žinia skamba vis iš naujo atnešdama į mūsų širdis džiaugsmą ir viltį, nes kaskart teikia tikrumą, jog net ir tada, kai sunkumų bei blogio akivaizdoje dažnai jaučiamės silpni, vargani ir bejėgiai, Dievo galia visada veikia ir daro įstabius darbus būtent per patį silpnumą. Mūsų jėga yra jo malonė (plg. 2 Kor 12, 9–10). Dėkoju.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

6 KOMENTARAI

  1. Nesuprastasis popiežius, nepatogus popiežius
    Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ
    Nuotraukoje Benediktas XVI su tuo, kas yra mūsų religijos ESMĖ. Skelbti kam jis paaukojo visą savo gyvenimą. Dėl ko jis nedarė kompromisų.
    Į Viešpaties namus išėjo popiežius Benediktas XVI. Šiandien, kai visas pasaulis naiviai trykšta artėjančių naujųjų metų džiaugsmu (tarsi metų sandūroje ištiks visuotinis stebuklas), tyliai išėjo Jis. Nesuprastasis ir nepatogusis Popiežius.
    Vėlgi mintyse jo pirmtako, šv. Jono Pauliaus II frazė: skaitykite laikmečio ženklus. Šiandien, kai vieni skubame rašyti ateinančių metų linkėjimus, kiti – praėjusių metų svarbiausius įvykius, Dievas siunčia ženklą – baigėsi epocha.
    Neslėpsiu, sunku rašyti apie Benediktą XVI. Tik naivūs ir nesavikritiški yra drąsūs. Jų bukumo ir naivumo iliustracija – straipsnis apie Benediktą XVI lietuviškoje Wikipedijoje. Kur aprašyta gausybė smulkmenų, bet nėra nė ženklo ESMĖS. Kalbant apie Benediktą XVI, tos esmės tiek daug, kad jautiesi tarsi stovėtum virduramžių gotikinės katedros pašonėje. Neapsakomo grakštumo ir aukščio bokštais vedančios į dangų. Ir šalia to unikalaus žmogaus astrodome tarsi menki skruzdėliukai, savo skruzdėliukų proteliais menkinę ir kritikavę didybę, kurios mums, užimtiems skruzdėliukiškomis problemomis, taip ir neduota suvokti.
    Neslėpsiu, pas Viešpatį išėjus šv. Jonui Pauliui II ir prasidėjus konklavai, ir meldžiausi, ir kumščius laikiau, kad išrinktų Benediktą XVI. Mano neakivaizdinė pažintis su kardinolu Jozefu Ratzingeriu prasidėjo tolimais 1998-aisiais, kai mums, Vilniaus universiteto istorikams antrakursiams vyskupas Jonas Boruta, vos keliolika dienų anksčiau išėjęs į Viešpaties namus nei Benediktas XVI, mums dėstė Teologijos įvado paskaitas. Tai buvo mūsų pirmoji pažintis su tuo gyliu, pločiu ir esme, kuri yra Katalikų bažnyčios teologija. Nežinau kodėl tądien, kai dalino temas referatams, paskaitoje nebuvau. Ir draugės man parnešė daug žadančią temą „Krikščioniškoji eschatologija“. Niekas iš mūsų tąkart nesuprato to antrojo žodžio. Nuo jo prasidėjo mano grįžimas į katalikų tikėjimą. Eschatologija – tai teologijos dalis, mokslas apie pasaulio pabaigą. Ir kelias prasidėjo nuo Jozefo Ratzingerio parengto Katalikų bažnyčios Katekizmo, tolesniais studijų metais tapusio parankine knyga. Vėliau teko skaityti daugiau, plačiau. Ši pažintis ir simboliška – Katekizmas atspindi Benedikto XVI gyvenimo kelią.
    Kitas ypatingas simbolis: laidojant šv. Joną Paulių II, balandžio vėjas vartė ant jo karsto padėto Šv. Rašto lapus. Laikmečio ženklas: mūsų tikėjimo ESMĖ permainų vėjyje. Kuris kaskart bandydavo versti vis kitą lapą, tarsi bandydamas rasti, kaip pateisinti mūsų laikmečio, visuomenės, permainų trumpalaikius ir besikeičiančius įgeidžius, tačiau nepajėgė pajudinti didžiulės knygos. Kuri yra mūsų tikėjimo esmė. Krikščionybė yra viena iš trijų RAŠTO religijų. Ne sakytinių, nerašytų ar įsivaizduojamų papročių, mitų ir iluzijų, o rašto realybė. Teologijos ir filosofijos, mąstymo plotmė.
    Benediktas XVI atėjo sunkiu laiku. Neišvengiamai šis tylus knygos žmogus buvo lyginamas su pirmtaku, charizmatiškuoju šv. Jonu Pauliumi II. Visuomenė norėjo tęstinumo, judėjimo, veiksmo. O gavo… tylą. Bibliotekos, žodžio, rašto tylą. Atokvėpį prieš didžiulę audrą, kuri krečia mūsų suvokimą šiandien. Benediktui XVI teko sunki našta – vesti Katalikų bažnyčią XXI a. klystkelių ir skersvėjų labirintu. Kur knygos protą ir gylį vos per kelis metus pakeitė SMS žinučių ir ikonėlių dantiraščiai. Kur apykvailiai įtakotukai sutraukia šimtus kartų didesnes minias, nei tuštėjančios bažnyčios. Kur tikėjimas tapo pasaka švelnioms ausytėms apie greitkelį į Dangų, aplenkiant Skaistyklą, o ką jau bekalbėti apie pragarą. Benediktas XVI, savo vaikystėje tikriausiai matė deginamas knygas, o senatvėje mato… kupiūruojamas. Matė įniršusią entuziastingų kvailių minią, matė universitetus, tampančius ne mokslo, o ideologijos citadelėmis. Santūrus filosofijos, mokslo ir meno žmogus matė pakvaišusį pasaulį, kuriame viskas leistina, atleistina ir nebegėda. Kur vis mažiau vietos žmogiškajam orumui, gyvybės šventumui ir vis daugiau – kvailybei ir nuodėmei. Kur dorybės laikomos davatkiškumu, o nuodėmės – pasididžiavimu. Tikriausiai jautėsi grįžęs į savo vaikystę…
    Benediktas XVI unikalus popiežius ir tuo, kad jis savo akimis matė abu XX a. totalitarinius režimus. Matė jų atneštą šėtonišką blogį, matė, kaip iš pažiūros dori, paprasti žmonės tapo žvėrimis. Ši patirtis buvo unikali. Ji neleido daryti nuolaidų. Ji kūrė stuburą, kurį dabar galime pavadinti konservatyviosiomis vertybėmis. Tai tie inkarai, kurie laiko mūsų gyvenimą audringoje permainų jūroje, neleisdami sudužti į pakrančių uolas. Kad ir kokios ryškios, geidžiamos ir viliojančios tos uolos būtų. Benediktui XVI priskiriamas posakis, kad Bažnyčia, ištekėjusi už savojo amžiaus, tampa našle kitame. Kad be Šv. Rašto, be mąstymo, be tvirto ir laiko audrų nepalaužiamo tikėjimo Katalikų bažnyčia taps tik patogi ir niekam nereikalinga. „Petrai, tu esi Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“, – taip Dievas ištarė pirmajam popiežiui. Benediktas XVI buvo uola. Tvirta uola minkštakūnių amžiuje. Geismo, nuodėmės, moralinio reliatyvumo amžiuje. Todėl ir liko nesuprastas.
    Ir nepatogus. Nes, turėdamas dviejų totalitarinių režimų patirtį, jis suvokė, kad moralinis kompromisas – pabaigos pradžia. Jis pasitraukė tyliai, nenorėdamas kompromisų su pasauliu. Ir pamatė, kad buvo teisus. Pasaulis vėl skęsta karo ugnyje. Tikro, visa naikinančio karo. Nuo kurio neišgelbėjo minkštakūnis suglebimas, tikėjimas istorijos pabaiga ir visuotiniu rojumi žemėje. Su tuo Benediktas XVI nenorėjo turėti nieko bendro. Jis matė blogį baisiausiais pavidalais, jis sugebėjo jį atpažinti. Sugebėjo atpažinti sąlygas jam ateiti. O visuomenė tam nebuvo pasiruošusi. Ir žmogus, kalbantis apie amžiną vertybių uolą, apie protą beprotybės apimtame pasaulyje, liko nesuprastas. Nes jo skelbiama Viešpaties TIESA du tūkstančius metų yra nepatogi.
    Ilsėkis Viešpaties šviesoje, Benediktai XVI. Ir kartu su šv. Jonu Pauliumi II melskite už mus, už mūsų pasaulį, kad Dievas duotų jėgų mums ir jam pasikeisti.

    • Labai gražus, įspūdingas Linos Dūdaitės-Kralikienės tekstas! (Iš kur jį traukėte? ačiū.) Ir norisi vis kartoti paskutinįjį sakinį. Kartoju.

      • Iš facebook puslapis Tekstai Kontekstai
        O aš skaičiau šį tekstą jau tris kartus ir norisi dar skaityti… 🙂
        Ir man visai nesinori melsti už popiežių Benediktą XVI tų tradicinių maldų už mirusius. Man norisi ne melstis už jį, bet prašyti, kad jis melstųsi už mus, t.y. melstis į jį kaip į šventąjį, gimusį dangui, melsti stebuklo, atsivertimo visiems, kad padėtų mums, kad vestų pas Kristų, į jo Pergalę.
        Man popiežiaus Benedikto XVI mirtis ir jo gimimas Dangui yra pati nuostabiausia Viešpaties naujametinė dovana. Širdyje jaučiu, tarsi sužibo kalėdinė žvaigždė Danguje, visus kviečianti į Kristaus Apsireiškimo šventę, kurios išvakarės prasidės iškart po popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių.
        Ir galvoju, kad su Popiežiaus Benedikto išėjimu blogio pasaulyje labai padaugės ir kuo bus tamsiau, tuo ryškiau švies šio didžiadvasiško ir kilnaus popiežiaus žvaigždė.

  2. is facebook
    Tai buvo didis ir didingas mokslininkas. Jis valdė tyliai dar prieš tapdamas popiežiumi, nes Šv.Tėvas Jonas Paulius II buvo tikrai išmintingas ir savo veikloje, raštuose ir kalbose rėmėsi mokslininko kardinolo J.Ratzingerio moksliniais darbais ir teologiniais atradimais. Jo darbas ,,Eschatologija” turėtų būti kiekvieno, bent kiek susijusio su mokslu, asmens parankine knyga. Ta nedidelė knygutė,kupina tokių didžių atradimų ir atvėrimų, kad jos studijavimas padeda patirti tikrą stebuklingą supratimo perversmą net tikrų, praktikuojančių katalikų dvasioje. Šiandien sunku įsivaizduoti, kokiais ženklais padori visuomenė turėtų pažymėti šio iškilaus Žmogaus nuveiktus darbus.
    Beje, netikėliai mėgsta priminti, neva apie A+A Pontifiko ,,klaidas”, jam einant aukščiausias pareigas, bažnyčios ,,susiskaldymą”. Tai visiškas šmeižtas, norint nualinti bažnyčią – tam ir buvo paleisti įvairiapusiai propagandiniai pabūklai, nes į sostą stengtasi patupdyti bevalį, neišmintingą ateistų statytinį. Todėl į Benedikto XVI asmenį nukreiptas kritikas ir šmeižtus reikia žvelgti ne tik atsargiai, bet ir blaiviu palyginimu: kam buvo naudinga sutepti reputaciją išmintingo mokslininko, kurio darbai gilino Tikėjimą ir Jėzaus mokymo tiesų įgyvendinimą per visą Šv.Tėvo Jono Pauliaus II vadovavimo Bažnyčiai laikotarpį.
    Pasaulietinė ,,didybė” skęsta baisiame nuopuolyje, tad dar aiškiau matyti, kieno nagai kyšo po kritikų Benedikto XVI atžvilgiu, paslaptimis.
    Mums lieka didingi Pontifiko darbai; o Dangus priėmė iškilią nemirtingą Sielą.

  3. Man Benedikto buvo ypač gaila, kai jis turėjo matyti kas dabar vyksta Vokietijos RKB. Juk jis kažkada matė gyvybingą, atgimstančia Vokietijos BAžnyčią, o turėjo palikti sutižusią ir pasileidusią…

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte