Birželio 18 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Leonas XIV kalbėjo apie Jėzų, kuris gydo. Evangelijos pagal Joną ištraukoje (Jn 5, 1–9) pasakojama apie tai, kaip Jėzus išgydė labai sunkiai sirgusį ligonį prie vadinamųjų Avių vartų ir Betzatos maudyklės. Mąstydami apie šį epizodą pagalvokime ir apie tas savo situacijas, kai jaučiamės įstrigę, pakliuvę į akligatvį, nebematome priežasčių kovoti, esame suparalyžiuoti.
Jėzus atvyksta į Jeruzalę dalyvauti žydų šventėje. Jis stabteli prie vartų, kur turbūt buvo plaunamos aukoms skirtos avys. Prie šių vartų taip pat gulėjo daugybė ligonių, kurie, skirtingai nei avys, nebuvo įleidžiami į šventyklą, nes buvo laikomi nešvariais. Jėzus stabteli būtent prie šių kenčiančių žmonių.
Šie žmonės tikėjosi stebuklo, galinčio pakeisti jų likimą. Šalia buvo baseinas ir buvo manoma, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Tam tikromis akimirkomis vanduo sujudėdavo ir, pagal to meto įsitikinimą, kas pirmas į jį pasinerdavo, tas pasveikdavo.
Taip kilo savotiškas „vargšų karas“: galime įsivaizduoti liūdną sceną, kai šie ligoniai vargingai klibikščiuodavo link baseino. Baseinas buvo vadinamas Betzata, o tai reiškia „gailestingumo namai“: tai galėtų būti Bažnyčios, kur susirenka ligoniai ir vargšai ir kur Viešpats ateina gydyti ir suteikti vilties, įvaizdis.
Jėzus kreipiasi į konkretų žmogų, kuris jau trisdešimt aštuonerius metus buvo sukaustytas ligos, paralyžiuotas. Jis jau susitaikęs su savo neviltimi, nes, vandeniui sujudėjus, niekada nespėdavo pasinerti jame pirmas. Ir mes daug kartų esame paralyžiuojami nusivylimo, kuris dažnai mus įstumia į pasyvų neveiklumą.
prašykime Viešpaties dovanos suprasti, kur įstrigo mūsų gyvenimas.
Jėzus užduoda šiam sunkiam ligoniui klausimą: „Ar norėtum pasveikti?“ Jis gali pasirodyti nereikalingas, bet iš tiesų yra būtinas, nes, kai žmogus yra įstrigęs daugelį metų, gali pritrūkti ir noro pasveikti.
Kartais ir mes linkstame likti ligonio būklėje, spausdami kitus mumis rūpintis. Kartais tuo teisinamės, kai neapsisprendžiame, ką daryti su savo gyvenimu. O Jėzaus klausimas verčia ligonį pažvelgti į tai, koks yra tikriausias ir giliausias jo troškimas.
Vyras į Jėzaus klausimą atsako gana išsamiai, tuo pačiu atskleisdamas savo požiūrį į gyvenimą. Jis sako, kad nėra žmogaus, kuris jį panardintų į vandenį pirmiau už kitus. Taigi, už jo išgijimą labiau atsakingi kiti, nei jis pats. Tokia nuostata lengvai tampa pretekstu išvengti atsakomybės.
Bet ar tikrai tiesa, kad niekas jam neskubėjo padėti? Štai aiškus šv. Augustino atsakymas: „Taip, kad būtų išgydytas, jam būtinai reikėjo žmogaus, bet žmogaus, kuris taip pat buvo Dievas. […] Taigi žmogus, kurio reikėjo, atėjo. Kam ilgiau atidėlioti išgydymą?”
Ligos sukaustytas vyras priduria, kad kai jis pats bando pasiekti baseiną, visuomet kas nors ateina anksčiau už jį. Matome, kad jį jau yra apėmusi tam tikra fatalistinė nuostata, jis nusivylęs, jam atrodo, kad jau pralaimėjo gyvenimo kovą. Ir mes kartais manome, kad viskas mums nesiseka, kad likimas nusiteikęs prieš mus.
O Jėzus padeda sunkiam ligoniui atskleisti, kad jo gyvenimas yra jo rankose. Jis pakviečia jį atsistoti, pakilti iš savo liguistos padėties ir paimti gultą į rankas. Jis nesiūlo jo paprasčiausiai palikti: jis simbolizuoja jo buvusią ligą, tai jo istorija. Iki tol praeitis jį blokavo, ji vertė jį gulėti, tarsi būtų miręs. Dabar jis pats gali paimti tuos neštuvus ir nešti juos, kur nori: jis gali nuspręsti, ką daryti su savo istorija! Priėmęs atsakomybę pasirinkti, kuriuo keliu eiti, jis gali pradėti, Jėzaus dėka, juo eiti.
„Brangūs broliai ir seserys, prašykime Viešpaties dovanos suprasti, kur įstrigo mūsų gyvenimas. Pasistenkime išsakyti savo troškimą išgyti. Melskimės už visus tuos, kurie jaučiasi paralyžiuoti, kurie nemato išeities. Prašykime gyvenimo Kristaus Širdyje, kuri yra tikrieji gailestingumo namai!“, – birželio 18 dienos bendrosios audiencijos katechezėje sakė popiežius Leonas.
