Pusė milijono bilietų parduota į koncertą Zagrebo (Kroatija) hipodrome, įvykusį šių metų liepos 5 d. (pasaulio rekordas – ankstesnis rekordas priklausė Vasco Rossi koncertui Modenoje 2017 m., kai buvo parduota 225 tūkst. bilietų).
Tai – skaičiai, kalbantis apie Marko Perkovičių, vadinamą Thompsonu – itin populiarų Kroatijos roko atlikėją. Nėra nė vienos klapa (tradicinės kroatų vokalinės grupės), kuri savo repertuare neturėtų bent kelių jo dainų. Jis taip pat gerbiamas Slovėnijoje, Kosove, Juodkalnijoje bei, nors ir paslapčia, net Serbijoje.
Jo stiprybė slypi gebėjime vienu metu įkūnyti tautinį orumą, katalikišką tikėjimą ir kroatų kultūrinę tradiciją, sujungiant įtraukiančią muziką su patriotinėmis žinutėmis – visiškai be nacionalistinių atspalvių – ir religinėmis temomis, kurios paliečia giliausias emocines stygas istoriškai ir kultūriškai vis dar karo žaizdų paženklintame kontekste.
Thompsono dainose meilė tėvynei, kvietimas tautinei vienybei ir politinė kritika visada eina greta aiškios žinios, kad „tik Dieve yra išgelbėjimas“, kaip jis dainuoja kūrinyje Bog i Hrvati („Dievas ir kroatai“) iš 2013 m. albumo Ora et labora, kuriame pasakojama kroatų tautos istorija tiek jos tikėjimas, tiek ir neištikimybė. Jei tauta nusigręžia nuo Dievo – pasekmės neišvengiamos: „Visagalio rūstybė / prasiveržė tarsi griaustinis / ir paslėpė saulę, švietusią mano tautai.“
Įtūžusias reakcijas sukėlė ne tik kovinis šūkis „Za dom: spremni“ („Už tėvynę – pasirengę“), nuskambėjęs iš pirmosios Thomspono dainos Bojna Čavoglave (1991), kuris taip pat buvo vartojamas Antrojo pasaulinio karo laikais Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje (Ustašų) – dėl to Thompsonas kaltinamas nacizmu. Vis dėlto šis šūkis, žvelgiant į jį per 1990-ųjų Tėvynės karo kontekstą, tėra kvietimas paaukoti gyvybę už tėvynę.
Iš tiesų Zagrebo koncertas tapo dvasinės kovos signalu – kova dėl kroatų tautos sielos, ypač jaunimo. Bosnijos kroatų intelektualas Filipas Gašparas Thompsoną vadina „balsu iš apkasų, priklausomybės giesmininku, primenančiu, kad tikėjimas ir tėvynė nėra relikvijos, bet šaknys“. O Ivano Pletikoso žodžiais, koncertas buvo „kolektyvinis mūsų perėjimas per Raudonąją jūrą“. Vienas parapijos klebonas, prieš išvykdamas į koncertą kartu su puse parapijos, pareiškė: „Tai ne šiaip koncertas – tai tikras rekolekcijų vakaras.“
Kaip rašo katalikų asociacijos „Vigilare“ vadovas Johnas Vice Batarelo, šios „rekolekcijos“, pasitiktos maldomis, pasninkais ir aukomis, sukūrė tikrą katalikišką tautos bendruomenę: „Skaitmeniniame, postindustriniame amžiuje, kai žmonės gyvena visiškai atskirti vieni nuo kitų, atomizuoti į mažus pasaulius, kurių nebejungia nei tauta, nei religija, nei įsitikinimai… koncerto dalyviai pralaužė šią pasaulinę destruktyvią praktiką.“ Anot jo, koncertas vėl iškėlė katalikų tikėjimą į visuomenės dėmesio centrą: „Ne buvo jokios neapykantos išraiškos, priešingai – koncertas pasiekė klausytojų sielų ir pasąmonės gelmes, padrąsino ir atnaujino tai, kas gali pagydyti žmogų ir visą kroatų tautą.“
Koncerte įvyko du stiprūs dvasiniai momentai. Šibeniko emeritas vyskupas Ante Ivasas perskaitė maldą Maranatha, kurią jis pats parašė ir kurią Thompsonas įrašė albume Ora et labora: „Maranatha, gerasis Ganytojau, Rabi, Mokytojau / ateik į laukus, prie jūros, į kalnus / prie lopšių ir kapų / paženklintų Tavo kryžiumi / iškentėtų krauju ir prakaitu / aplaistytų ašaromis mano tautos skausmu. / Būk Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis / Velykų pergalė, Alfa ir Omega mano tautos… Nuplėšk netikros praeities kaukes nuo mano šalies – Kroatijos – veido, kad ji suspindėtų savo grožiu ir tikėjimu Tavimi, mano tautos Dieve.“
Ne mažiau jaudinantis buvo gitaristo Petaro Buljano kreipimasis į susirinkusiuosius: „Kai Dievo tauta įžengė į Pažadėtąją žemę, jų vadovas Jozuė paprašė jų apsispręsti, kam jie tarnaus, o pats pareiškė tai, ką šiandien pareikšime ir mes: aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui!“ Šiuos žodžius minia pakartojo iškilmingai, o danguje šviesos dronų šou formavo Mergelės Marijos, rožinio, dviejų angelų ir dviejų kryžių – vieno jų Kroatijos vėliavos spalvomis – figūras.
Dar iki koncerto paskelbimo Kroatijos kairioji intelektualų elitas pradėjo nuožmią kampaniją, siekdami jį diskredituoti, įbauginti žiūrovus ir paskatinti kairiųjų valdomas Zagrebo savivaldybės institucijas bei centro dešinės vyriausybę uždrausti renginį.
Buvo skelbiamos visokiausios grėsmės: esą bus „bent du ar trys mirusieji“, Zagrebas esą „tapęs Thomspono įkaite“, pranašauta eismo apokalipsė, dešimtys infarktų ir perpildytos ligoninės. Sklandė net melagingas pranešimas, esą ligoninės skubiai išrašinėja pacientus, kad atlaisvintų 20 proc. lovų būsimiems sužeistiesiems. Tačiau nieko panašaus neįvyko – buvo užfiksuoti 350 medicininių atvejų, daugiausia dėl karščio, iš kurių tik vienas žmogus buvo hospitalizuotas.
Koncertui pasibaigus, sekuliaristiniai ir kairiųjų sluoksnių atstovai toliau reiškė nepasitenkinimą. Serbų portalas Glas zapadne Srbije pareiškė, kad tai buvo „didžiausias nacistinis susibūrimas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos“. Al Jazeera Balkan teigė, jog „ustašų pasisveikinimas ‘Za dom: spremni!’ yra renginio ašis, visa kita – tik folkloras.“
Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius pareiškė, kad „net Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo tokio fašistinio susibūrimo“, ir pridūrė, kad koncerte buvo „pavojingų politinių žinučių“. Kroatijos socialdemokratų partija savo ruožtu pareiškė, kad „gėdinga, jog ekstremalios Thomspono žinutės buvo palaikytos daugelio valstybės institucijų (valdomų centro dešinės), užuot buvusios pasmerktos“.
Bet kas gi tos ekstremalios žinutės? Ar Thomspono sveikinimas koncerto pradžioje: „Tebūna pagarbinti Jėzus ir Marija“, ar jo pasakyta mintis, jog „jei Europa nori vėl tapti stipri, ji turi sugrįžti prie savo krikščioniškųjų šaknų“?
Kroatų tautoje šiandien Thompsonas yra pasaulietis, perteikiantis Dievo žodį su jėga ir galia, o tai, savaime suprantama, veda jį Kalvarijos keliu. Juk Viešpats pasaulį nugalėjo Kryžiumi – o tie, kurie seka Jo pėdomis, turi eiti tuo pačiu keliu: tapti auka ir mažuoju atpirkėju už sielų išganymą.
