Baigėsi popiežiaus „atgailos“ vizitas Kanadoje

ŠaltinisVATICAN NEWS

Penktadienį, paskutinę vizito Kanadoje dieną, popiežius Pranciškus pradėjo privačiu susitikimu su šalyje tarnaujančiais jėzuitais, vykusiu Kvebeko arkivyskupo namuose, kurie per pastarąsias dvi vizito dienas buvo popiežiaus rezidencija. Po to, ten pat arkivyskupo namuose, įvyko Pranciškaus susitikimas su rytinėje Kanados dalyje gyvenančių čiabuvių genčių atstovais.

Popiežius sakė, kad jis atvyko Kanadą kaip bičiulis susitikti su čiabuviais, pamatyti, išklausyti, sužinoti ir suprasti, kaip jie gyvena. Jis atvyko kaip brolis, kad iš pirmų lūpų sužinotų, kokius gerus ir blogus vaisius per daug metų subrandino vietinės katalikų šeimos nariai.

Popiežius atvyko atgailos dvasia, norėdamas išreikšti skausmą dėl blogio, kurį ne vienas katalikas padarė vietinėms tautoms, remdamas priespaudą ir neteisingą politiką jų atžvilgiu. Jis atvyko kaip piligrimas, trokštantis kartu su Kanados čiabuviais pradėti naują kelionę į ateitį, kad būtų galima tęsti tiesos paieškas, skatinti gijimą ir susitaikinimą.

Pranciškus patikino, kad baigiantis šiai intensyviai piligrimystei, jis jaučia, kad grįš namo daug turtingesnis, iš šios kelionės parsiveš širdyje brangų lobį, kurį jam padovanojo sutikti žmonės, parsiveš jų veidus, šypsenas ir žodžius, jų istorijas.

Popiežius sakė, kad šios kelionės dienomis ne tik jis lankėsi pas Kanados čiabuvius, bet ir jie aplankė jo sielą, įžengė į jos vidų ir visada jį lydės.

„Jei leisite, drįstu pasakyti, kad dabar tam tikra prasme jaučiuosi esąs jūsų šeimos narys, ir man tai yra didelė garbė“, – sakė popiežius.

dabar tam tikra prasme jaučiuosi esąs jūsų šeimos narys.

Tai, ką patyrė šiomis dienomis, ir tolesnę bendrą kelionę popiežius patikėjo trijų šventųjų moterų užtarimui. Pirmiausia šventajai Onai, kurios švelnumą ir globą nuo seno jaučia čionykščiai tikintieji. Taip pat Švenčiausiajai Dievo Motinai, kuri visą laiką lydi keliaujančią Dievo tautą, paima už rankos ir veda pas savo Sūnų.

Galiausiai, sakė popiežius, mintys šiomis dienomis krypsta ir į šv. Kotryną Tekakwitha, prieš dešimtį metų kanonizuotą septynioliktajame amžiuje gyvenusią Kanados indėnę. Šios moterys galėjo likti pavaldžios savo meto patriarchalinėms normoms ir pasiduoti, nekovodamos už svajones, kurias jų sieloms įkvėpė pats Dievas. Tačiau jos neišsigando, klusniai ir tvirtai, pranašiškais žodžiais ir ryžtingais darbais vykdė tai, kam buvo pašauktos.

„Tegul jos laimina mūsų bendrą kelionę, užtaria mus ir šį didį, Dievo laiminamą gijimo ir susitaikinimo darbą“, – sakė popiežius.

Pasibaigus Kvebeko arkivyskupo namuose vykusiam susitikimui su rytų Kanados čiabuviais popiežiaus laukė dar vienas piligrimystės etapas – kelionė į Kanados šiaurės vakaruose esantį Ikaluito miestą, kitapus Hadsono įlankos, netoli poliarinio rato, ir susitikimas su Kanados eskimais – inuitais. 

Popiežius vadovavo mišparams Kvebeko katedroje

Ketvirtadienį po pietų Kanados laiku (Lietuvos laiku apie vidunaktį) Kvebeko katedroje, dedikuotoje Švč. M. Marijai, Taikos Karalienei, prasidėjo popiežiaus Pranciškaus vadovaujami mišparai, kuriuose dalyvavo Kanados vyskupų konferencijos nariai bei Kvebeko arkivyskupijos dvasininkai, pašvęstieji, seminaristai ir sielovados darbe talkinantys pasauliečiai.

„Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka“ (1 Pt 5, 2), – šį mišparų liturgijoje skambėjusį raginimą šv. Petras skyrė tikinčiųjų bendruomenės vyresniesiems, tai yra kunigams. Komentuodamas apaštalo žodžius popiežius sakė, kad pagrindinė vaisingos dvasininko tarnystės sąlyga yra suvokimas, kad esame mylimi, kad Kristus mus palaiko ir apkabina kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Iš čia kyla tikėjimo ir tarnavimo džiaugsmas.

Todėl klauskime savęs: koks yra mūsų džiaugsmas? Ar mūsų Bažnyčia išreiškia Evangelijos džiaugsmą? Ar mūsų skleidžiamas džiaugsmas ugdo žmonių tikėjimą? Mėgindami atsakyti į šiuos klausimus, sakė popiežius, negalime nesusimąstyti apie tai, kas mūsų laikais kelia grėsmę tikėjimo džiaugsmui, kas gali jį užgožti ir pakenkti krikščioniškam gyvenimui. Iš karto pagalvojame apie sekuliarizaciją, kuri jau seniai pakeitė šiuolaikinių žmonių gyvenimo būdą.

Dievas atsidūrė antrame plane ar netgi išnyko iš horizonto, jo žodis jau nebėra gyvenimo ir esminių pasirinkimų orientyras, neturi įtakos žmonių santykiams. Tačiau turime būti atsargūs, įspėjo popiežius, kad stebėdami kultūrą, į kurią esame panirę, jos kalbą ir simbolius, netaptume pesimizmo ar nostalgijos įkaitais.

Pasak Pranciškaus, į pasaulį, kuriame gyvename, galima žiūrėti su dviem nusiteikimais – neigiamu žvilgsniu ir įžvalgiu žvilgsniu. Pirmojo, negatyvaus požiūrio, priežastis yra manymas, kad visi mus puola. Tuomet ir tikėjimą mes suvokiame kaip šarvus, kurie mus gina nuo pasaulio. Kas tokiu negatyviu žvilgsniu žiūri tikrovę, kaltina blogą ir nuodėmingą pasaulį, rengiasi į kryžiaus žygį. Saugokimės to, nes tai nekrikščioniška, sakė Pranciškus. Jei taip neigiamai vertintume tikrovę, galėtų susidaryti įspūdis, kad už sekuliarizacijos kritikos slypi nostalgija praėjusių laikų visuomenei, kurioje Bažnyčia ir jos tarnai turėjo daugiau galios ir jų svarba visuomenėje buvo didesnė.

Įžvalgus žvilgsnis, nors ir mato sunkumus, su kuriais susiduriame perteikdami tikėjimo džiaugsmą, skatina mus iš naujo atrasti evangelizavimo aistrą.

Tačiau jei į dabartinio meto sunkumus žiūrėsime įžvalgiu žvilgsniu, suprasime, kad krizė ištiko ne tikėjimą, bet tam tikras formas ir būdus, kuriais jį skelbiame, sakė popiežius. Dėl to ir sekuliarizaciją turime priimti visų pirmą kaip iššūkį mūsų pastoracinei vaizduotei. Įžvalgus žvilgsnis, nors ir mato sunkumus, su kuriais susiduriame perteikdami tikėjimo džiaugsmą, skatina mus iš naujo atrasti evangelizavimo aistrą, ieškoti naujos kalbos, keisti prioritetus, eiti prie esminių dalykų.

Bažnyčia turi skelbti Evangeliją, kad šiandienos vyrai ir moterys pajustų tikėjimo džiaugsmą. Tačiau reikia suprasti, kad skelbimas pirmiausia vyksta ne žodžiais, bet meilės liudijimu, sakė popiežius ir toliau savo homilijoje kalbėjo tris tokio skelbimo aspektus, tris iššūkius, kurie laukia skelbėjų. Skelbti – tai visų pirma perduoti Evangelijos esmę tiems, kurie dar nesusidūrė su Kristumi.

Popiežius sakė, kad reikia pastoracinio išradingumo, reikia eiti pas žmones ten, kur jie gyvena, ieškoti galimybių įsiklausyti, užmegzti dialogą ir susitikti. Tačiau, norint skelbti Evangeliją, reikia būti patikimam. Tai ir yra antrasis iššūkis – liudijimas. Evangelija veiksmingai skelbiama tada, kai kalba pats skelbėjo gyvenimas, kai jis atskleidžia laisvę, kuri išlaisvina kitus, dovanoja gailestingumą, kuris be žodžių kalba apie Kristų.

Galiausiai trečiasis iššūkis yra brolybė. Bažnyčia bus patikima Evangelijos liudytoja, jei jos nariai gyvens bendrystėje, jei kiekvienas, artėjantis prie tikėjimo, ras joje svetingą bendruomenę, mokančią išklausyti ir užmegzti dialogą, skatinančią nuoširdžius tarpusavio santykius.

Nesižvalgykime atgal, bet su džiaugsmu eikime pirmyn! Ir, svarbiausia, sakė popiežius baigdamas homiliją, neužmirškime, kad nieko nenuveiktume be Šventosios Dvasios, kurios visada turime šauktis maldoje. 

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

    • Todėl, kad rašytojai neraštingi.
      Jei labai jau norėjo kabučių, reikėjo jomis apkabinti du žodžius.

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte