Augustina ir Nidas Danilevičiai – susipažino maldoje ir iki šiol ją laiko svarbiausia savo bendrystės ašimi. Jų santykių pamatai buvo sudėti Pakutuvėnuose, kur giedodami šlovino Dievą ir patys augo tikėjime. Iš bendros maldos gimė meilė, iš meilės – santuoka, o iš santuokos – bendra tarnystė. Šiandien jie ne tik veda šlovinimo vakarus, bet ir organizuoja giesmių kūrimo dirbtuves, kuriose sujungia muziką, tikėjimą ir bendrystę, kviesdami kitus atrasti Viešpatį per kūrybą.
Kaip tikėjimas formavo jūsų santykius nuo pat pradžių – kas jūs labiausiai suartino kaip porą?
Nidas: Mes susipažinome Pakutuvėnuose. Tuo metu vyko „Malda gyvai“ transliacijos ir Augustina ten giedodavo. Aš tuo tarpu atvažiuodavau į Pakūtą, šlovindavom su draugais. Tad jau pati draugystės pradžia buvo pastatyta pagrindu, kad abu norime šlovinti Dievą. Mūsų tėvų tikėjimo pavyzdys nutiesė mums aiškias gaires kaip reikia stengtis dėl santykių, rūpintis vienas kitu ir svarbiausia melstis bei niekada nenusisukti nuo Dievo. Mūsų santykių stiprybė yra Dievuje. Be Jo mes negalime tik vienas kitu užpildyti mūsų žaizdų.
Augustina: Mūsų draugystė užsimezgė gyvai tikinčioje aplinkoje Pakutuvėnuose (vėliau ten nusprendėme ir tuoktis) bei pirmas normalesnis mudviejų pokalbis įvyko, simboliškai, per Sekminių vigiliją. Labai anksti dar draugystės pradžioje priėmėme sprendimą abu kiekvieną vakarą melstis. Aš tai pasiūliau matydama savo tėvų darnios santuokos pavyzdį.
Tikėjimas Dievu ir malda – štai kas buvo mūsų draugystės pagrindas nuo pat pradžių. Po kelių pažinties mėnesių Nidas išvyko toliau mokytis į Austriją, o aš likau Lietuvoje. Toliau tęsėme savo pasiryžimą: kiekvieną vakarą skambutis ir malda. O iššūkių dėl vietos ir laiko tikrai būta, nes gyvenau universiteto bendrabutyje. Kartais skambutis būdavo su vaizdu ir be įjungto mikrofono – išradingumo tikrai netrūko.
Kaip atrodo jūsų kasdienė malda ar dvasinis laikas dabar, kartu kaip sutuoktinių porai?
Nidas: Mūsų kasdieninė malda vyksta vakare. Dėkojame Dievui už dieną, šeimą, laisvą Lietuvą. Išsakome savo sunkumus, skausmus ir prašome Jo pagalbos. Tiesa, kai ilgesnį laiką negiedame giesmų, atsiranda jų trūkumas. Tai džiaugiamės galėdami sudalyvauti adoracijoje, šlovinimo vakare ar pasitarnauti Mišiose giedojimu.
Augustina: Netobulas! Kartais maldos laikas užsivėlina ir būname pavargę, būna ir apsipykstame. Tačiau, kad ir kaip būtų, stengiamės likti ištikimi mūsų santuokoje Dievui. Mums artimiausia melstis garsiai, savais žodžiais. Tai dar vienas būdas, kaip galiu pažinti Nido širdį, kas ją slegia ir džiugina.
Po to kartu skaitome ir apmąstome Dievo Žodį. Kita dovana – tai kartu melstis šlovinant Dievą giesmėmis, taip išgyvename gilią bendrystę ir vienybę šiame pašaukime.
Kokie iššūkiai kyla, kai tarnystė tampa ne tik pašaukimu, bet ir bendru gyvenimo būdu? Kaip su tuo tvarkotės?
Nidas: Manau, kad šlovinimas mums kaip bendra tarnystė pati savaime nesukelia iššūkių. Tiesa, kai jau yra per daug darbo ir tarnysčių, tada kartais tenka kai ko atsisakyti, nes jaučiame savo ribas. Norime tarnauti Dievui ir žmonėms su džiaugsmu, bet nepersiverčiant per save vien dėl to, jog nori būti geras kitiems, nes juk kaip sakoma Biblijoje „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor. 9, 7).
Augustina: Kai šlovinu Dievą dažnai jaučiuosi tartum iš džiaugsmo sprogtų mano širdis arba pradėtų pilti seniai lauktas lietus. Kol kas nesusidūrėme su ypatingai dideliais iššūkiais šioje srityje, nes per šlovinimo tarnystę daugiau gauname nei duodame.
Su kuo visgi tenka susidurti, tai turbūt su perdėtu muzikiniu smulkmeniškumu ir kritiškumu sau, kuris gundo nukreipti dėmesį nuo Viešpaties. Tačiau stengiamės atsiliepti į Dievo kvietimą ir neužkonservuoti Jo duotų talentų – kiekvieną progą šlovinti priimame kaip didžiulę dovaną, per kurią Viešpats padeda mums evangelizuoti bei keičia mūsų pačių gyvenimus.
Kaip jūs abu susipažinote su šlovinimo tarnyste ir kokia buvo jūsų kelionė iki dabartinės atsakomybės vesti šlovinimą?
Nidas: Aš pats esu gitaros mokytojas ir man muzika visada buvo šalia. Tad vos atsivertus, kai ėjome piligriminius žygius ar atvažiuodavau į Pakutuvėnus, visada buvo duodama gitara į rankas ir, nors pats dar nebuvau tvirtas tikėjime, bet jau šlovinti iškart gaudavau progą. Taigi per giesmes mano tikėjimas ir stiprėjo.
Giesmių žodžiai net labiau įsirašydavo į širdį nei tai, ką išgirsdavau pamoksluose. Taip po truputį vis daugiau pats pradėjau kurti šlovinimo komandas, arba visur prisijungdavau. Tuo pačiu ir giesmių kūrimas prasidėjo, nuo pačių paprasčiausių žodžių „Jėzau aš Tave myliu“. Nors ir dabar vedame šlovinimus, dar yra daug ko pasimokyti iš labiau patyrusių ir giesmes kuriančių žmonių. Taip atsirado ir kvietimas organizuoti stovyklą. Norėjosi pagilinti žinias, būti bendrystėje ir drauge šlovinti Dievą.
Tikėjimas Dievu ir malda – štai kas buvo mūsų draugystės pagrindas nuo pat pradžių.
Augustina: Kiek save prisimenu, nuo mažens man patiko giedoti giesmes, todėl atsidūriau bažnyčios vaikų chore. Pirmasis bandymas šlovinti buvo, kai su draugais dar mokykloje subūrėme grupę pavadinimu „Vėtra“. Pradžioje atlikome ir dainas, ir giesmes, grupės nariai greitai keitėsi, patys dar brendome ir augome kaip žmonės. Dvyliktoje klasėje, kai mane pakvietė prisijungti prie Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos ir Naujosios Sandoros bendruomenės organizuojamų „Malda gyvai“ šlovinimo ir užtarimo maldos vakarų, prasidėjo mano kita kelionė šlovinimo tarnystėje, tapau gydančio Dievo liudininkė.
Pradėjus studijuoti Vilniuje, grįžo ir šlovinimo grupė „Vėtra“ – šįkart susitikome jau kitokie, užaugę, bet vis dar su vaikišku troškimu priartėti prie dangiškojo Tėvo. Tapome maža bendruomenė, į kurią atėjo ir mano vyras Nidas.
Kuo ypatingos dirbtuvės, kurias rengiate – ką dalyviai iš jų gali tikėtis patirti ir įgyti?
Nidas: Praėjusiais metais dirbtuvėse dalyviams pavyko sukurti 6 giesmes. Kai kurios labiau užbaigtos, kai kurios mažiau. Bet buvo labai įdomi patirtis. Buvo įvairių žmonių, buvo giedančių ir grojančių jau ilgą laiką, buvo ir tokių kurie negieda ir negroja, bet nori būti bendrystėje ir padėti kurti giesmių tekstus.
Tad paskirstėme dalyvius į grupeles, kad visi galėtų prisidėti savais talentais. Vienam pačiam dažnai yra sunku sukurti giesmę, bet kai turi su kuo pasitarti, gauti pagalbos yra visai kitaip.
Šiais metais pas mus atvyks slovakų misionierius Rastislav Dluhy, humanitarinių mokslų daktarė, tarnystės „Giesmės Atpirkėjui” tekstų dalies koordinatorė Regina Sabonytė ir šlovinimo grupė „Vėtra“. Jie bus kūrybinių dirbtuvių lektoriai ir kūrybos procese padės su giesmių tekstais, muzika. Taip pat bus daromi giesmių įrašai, tai jei kam reikės pagalbos įrašinėjant, atsiras kas padeda. Tai bus bendrystės, maldos, giedojimo, paskaitų, liudijimų ir, jei oras leis, laužo ir šokių laiko.
Augustina: Iš savo patirties žinome, kaip sunku šiais didžiulio informacinio srauto ir skubėjimo laikais nurimti bei skirti laiko kūrybai. O kartais, nors to laiko yra, bet nepasitikėjimas savimi ir nevertumo jausmas kiša koją net pabandyti. Giesmės kūrimo dirbtuvėse, kurias rengiame Pakutuvėnuose, kūrybai suteikiame reikalingas sąlygas. Čia skirtingi žmonės gali sujungti savo talentus: galbūt vienam puikiai sekasi kurti melodiją, kitam giesmių tekstus, trečias valdo instrumentą.
Dirbtuvėse stengiamės išlaikyti teorinės ir praktinės dalies balansą: kviestinių lektorių paskaitos papildo praktinį kūrybos laiką, o ne jį užgožia – visgi žmonės atvažiuoja trumpam sustabdyti lekiantį laiką, nori ir maldai, ir poilsiui laiko skirti. Pastebėjome trūkumą tokio pobūdžio krikščioniškų renginių.
Kaip suderinate dviejų asmenų vaidmenis – vyro ir žmonos – vedant kartu šlovinimą, kūrybines dirbtuves?
Nidas: Man asmeniškai labai padeda Augustina. Ji padeda parinkti tinkamas giesmes, šlovinimo metu išlaikyti struktūrą ir aiškumą, kas po ko turėtų eiti. Ir, be abejo, jos balsas nuostabus. Man vienam giedoti visada sunku, o kai ji prisijungia, iškart atsiranda daugiau drąsos. Planuojant dirbtuves, aš dažnai sugalvoju idėjas, o Augustina sumąsto kaip reikia jas įgyvendinti. Tad vienas be kito niekaip negalėtume to padaryti.
Augustina: Aš, kadangi visada esu linkusi būti atsargesnė, sąmoningai turiu stengtis nenusodinti Nido ir jo idėjų, kurios kyla iš Šventosios Dvasios. Giesmės kūrimo dirbtuvės – vienas iš pavyzdžių. Pernai metais pirmąkart Nidui kilo mintis jas surengti. Kurį laiką nebuvau itin entuziastinga dėl šios idėjos, tačiau mačiau, kaip Nidui neduoda ramybės ši mintis. Galiausiai ir aš pajaučiau iš Viešpaties paraginimą palaikyti savo vyrą ir pasitikėti juo.
Taigi atsiliepėme į kvietimą ir pernai pirmąkart kartu surengėme Giesmės kūrimo dirbtuves, kurios pranoko visus lūkesčius – Viešpaties pažadinti autoriai sukūrė ir stovykloje įrašė šešias naujas giesmes. Tie mano pergyvenimai, kaip viskas turės įvykti, buvo visiškai nereikalingi, džiaugiuosi, kad galėjau padėti Nidui šią viziją įgyvendinti.
Kokius praktinius įrankius ar patarimus suteikiate dirbtuvėse norintiems pradėti šlovinimo tarnystę?
Nidas: Mes sukuriame erdvę kurioje galima atsiskleisti. Jei nori šlovinti Dievą, visada rasi, kuo gali pasitarnauti. Kaip ir sakiau, vienam galbūt ir sunku kurti giesmę, bet grupelėje viskas yra lengviau. Kaip ir aš vienas giedoti gal ir galiu, bet kartu su Augustina, man žymiai lengviau. O patarimai priklauso nuo kiekvienos grupelės situacijos. Vieniems geriau reikia pagalbos su muzika, kitiems su žodžiais, kitiems reikia išmokti panaudoti savo talentus grupelėje, o kitiems įsiklausyti į kitų narių patarimus.
Augustina: Pradėjus dalyvių grupelei giesmės kūrybos procesą, nepaliekame jų likimo valiai. Kadangi giesmei kurti reikia pakankamai visapusiškų žinių, stovykloje įvairiais klausimais bus galima konsultuotis su lektoriais ir palydėtojais.
GIESMĖS KŪRIMO DIRBTUVĖS rugpjūčio 21-24 d. Pakutuvėnuose
Apie renginį čia.
