Pavasario pabaigoje lankiausi Armėnijoje, Sakartvele. Visose šio regiono šalyse daug kultūrinių objektų arba nematerialaus kultūros palikimo tradicijų įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Šios kelių tūkstančių metų vertybės priklauso visam pasauliui.
Paskutiniu metu tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyko svarbūs pokyčiai, kurie apvainikuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone šių metų rugpjūčio 25 d pasirašyta taikos sutartimi.
Aplankyti Armėniją tikrai verta, čia dar šmėžuoja sovietiniai realiktai – pusšimčio metų sovietinės mašinos. Subirėjus sovietinei sistemai, matosi nemažai griuvėsiais likusių gamyklų, kitų pastatų. Tačiau Jerevanas, kuriuo seka ir kitos vietovės, ryškiai atsinaujina, modernėja. Į savo šalį daug investuoja pasklidę po visą pasaulį armėnai, kurių už Armėnijos sienų gyvena dar tiek pat, kiek pačioje Armėnijoje.
Armėnija dvidešimto amžiaus pradžioje labai skaudžiai nukentėjo nuo Osmanų imperijos, buvo vykdomas armėnų genocidas. Tai vienas iš pavyzdžių, kur veda noras plėsti ir įtvirtinti tik savo tapatybę, galią. Beje, kiti įžvelgia, kad ir armėnai taip pat nepasižymi tolerancija kitom nei jų tapatybėm. Tai rodo ir Armėnijos valstybės grynas tautiškumas – 98 proc. šalies gyventojų yra armėnai. Prieš kurį laiką čia gyveno žymiai daugiau kitų tautybių žmonių, bet jie išvyko dėl priešiško požiūrio į juos. Taip pat ir armėnai masiškai migravo iš Azerbaidžano valdomų teritorijų.
Pasidalinsiu ne šiaip kelionės įspūdžiais, kokios ten gražios šalys, tikrai draugiški žmonės, kad verta jas aplankyti, bet atkreipsiu dėmesį į susidarančią bėdą, kai šalys turi savo tautines, valstybines religijas. Tai ir paskatino pasidalinti šiuo komentaru. Krašto grožį labiau pailiustruos nuotraukos.
Armėnija neturi savo stiprios karinės galios, ilgą laiką ja manipuliavo Rusija, vaizduodama globą. Tačiau pas armėnus gajus siekis atkurti didžiąją Armėnija, kuri tikrai nesiriboja dabartinės šalies sienomis. Nors nei patys armėnai negali tiksliai pasakyti, kur ta išskirtinė jų šalis tiksliai turi ribotis su kitomis šalimis – į ją, suprantama, turi įeiti ir Turkijos teritorijoje esančios vietovės su Ararato kalnu. Šis kalno simbolis yra ir valstybės herbe. Taip pat dabartinio Irano, Azerbaidžano, Sakartvelo teritorijos. Šio išskirtinumo, didžiosios tapatybės ideologiją savotiškai palaiko ir Armėnijos Bažnyčia.
Armėnijoje yra Armėnų apaštališkoji bažnyčia, kaimyninėje šalyje – Sakartvele (Gruzijoje) Sakartvelų Bažnyčia. Praėjusių metų vasarą pranešta, kad Sakartvelo valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ svarsto galimybę Sakartvelo Stačiatikių Bažnyčia paskelbti valstybine religija ir tai įtvirtinti Konstitucijoje. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad kartvelas būtų ne šios Bažnyčios narys. Tai tuo labiau pasakytina apie Armėnijos apaštalinę bažnyčią. Akivaizdu, kad tiek kartvelų, tiek armėnų istorijoje, jų tautinėje tapatybėje šių bažnyčių įtaka milžiniška. Tai turi ir teigiamas, ir ryškiai neigiamas puses. Ribojama religinė laisvė, viena religija tampa privilegijuota, išskirtinai finansuojama.
Didelė blogybė yra tautiškumo, valstybės ir išskirtinės religinės tapatybės susipynimas į vieną gumulą. Štai šių metų birželio 10 d. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas paragino Armėnijos apaštališkosios bažnyčios narius imtis iniciatyvos nušalinti šios Bažnyčios vadovą katolikosą Gareginą II. Ir priežastis labai svarbi: Bažnyčios vadovas savotiškai palaiko ekstremistinį dalies armėnų siekį, utopinę svajonę atkurti didžiąją Armėniją.
Armėnų Bažnyčios vadovas kvietė savo narius protestuoti prieš premjero taikos siekį su Azerbaidžanu. Po Kalnų Karabacho praradimo armėnų arkivyskupas Bagratas Galstanianas vadovavo protestams prieš premjerą, kad jis nesugebėjo karinėmis priemonėmis išlaikyti 1988 metais nuo Azerbaidžano atsiskyrusio ir prie Armėnijos besijungiančio Kalnų Karabacho. Vyskupas buvo suimtas.
Lankydamasis Armėnijoje nedviprasmiškai pajaučiau šį armėnų tapatybės pervertinimą, apsvaigimą nuo jos. Gražu kiekvieno krašto išskirtinė tapatybė, bet nacionalizmas, „mistiškas“ savo tapatybės sureikšminimas turi ir itin neigiamą pusę – genocidus, kitų tapatybių naikinimus, engimus, neapykantas, karus ir pan.
Šis tautinis ir religinis identitetas visiškai persipina su mitologiniu pasakojimu, kuriuo pagrindžiamas išskirtinumas, nacionalistinė ideologija. Nuo armėnų raštijos pradžios penktame amžiuje kai kurie armėnų istorikai savo karalius vadino Haiko palikuoniais. Dalis armėnų savo šalį vadina Hajastanu (žeme, kur gyvena hajai), o save hajais.
Haikas armėnų protėvių mitologijoje dievas – karo, laiko ir trukmės valdytojas. Plintant krikščionybei imtas vadinti Nojaus provaikaičio Togarmo sūnumi, kuriam pavesta valdyti Ararato žemę.
Kita kaimyninė Kaukazo šalis kartvelai turi savų iliuzinių mitų, kad jie taip pat kilę nuo Nojaus sūnaus provaikaičio. Jafetas turėjo brolį Kartvelą, kartvelų (gruzinų) tautos prosenelį. Lankantis Sakartvele gidas pasakoja šias mitologijas su tikybiniu užsidegimu.
Dalyje dabartinės Armėnijos ir daugiausia kaimyninių šalių žemėse dar ne vieną šimtą metų prieš į šalį įvedant krikščionybę gyvavo Urartų karalystė, armėnų tariamas tautos ir valstybės branduolys, jos šaknys, nors tada ši šalis tikrai nesivadino Armėnija.
Kai iš tokių mitologinių, religinių pasakojimų bandoma sudurstyti šiandieninė tapatybė, o dar jos įgyvendinimo imamasi galios, karinėmis priemonėmis – taikos, skirtingų tapatybių sugyvenimo nesitikėk.
Tik duok galios, kariuomenę, ir šias religines, mitologines-tautines idėjas kas nors imsis įgyvendinti. Matėme prie kokių tragedijų privedė išskirtinės „arijų rasės“ fašistinės utopijos. Matome kur veda rusiškasis išskirtinumo, didžiosios Rusijos siekis, nes jų tapatybė „aukštesnė“, „vertingesnė“, galinti užgožti ir naikinti kitas tapatybes. Ten veda Rusijos diktatorinės valstybės ideologijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios susitapatinimas. Ir tai daroma tariamos krikščionybės, sukarikatūrinto Jėzaus vardu. Kitas pavyzdys – buvusios Jugoslavijos šalių, pirmiausia serbų nacionalizmas taip pat paremtas noru atkurti senąją Serbijos didybę. Ten taip pat persipynusi tautinė serbų ideologija ir Serbijos stačiatikių bažnyčia.
Gyvenime svarbiausia – žmogiškumo viršenybė, kitoniškumo, įvairovės priėmimas.
Atrodo, kad ir kaip šios – armėnų, azerbaidžaniečių, turkų, kurdų – tapatybės susipriešinusios, tikiu, kad ir šiuose kraštuose kažkada bus tokia erdvė, kaip pas mus Šengeno, kur per sienas bus galima keliauti be ypatingų problemų, kad ne sienos, teritorijos bus esmė, bet jungiantys tiltai, įvairovių grožis. Bet pirmiausia reikia nutraukti tiesioginius karus ir plėtoti ilgalaikę taiką, keisti požiūrį iš siauro tautiškumo į bendražmogiško bendradarbiavimo su skirtybių priėmimu jauseną – yra aiškių ženklų, kad link to šios šalys ir žengia politiniame lygmenyje, bet tam priešinasi su religija, nacionalizmu susijusios grupės.
Šiose šalyse didelę ateitį turi turizmas, čia apstu istorinių, kultūrinių, gamtinių vertybių, grožybių. Toje pynėje vertingos ir skirtingos tapatybės, bet jų nevalia religiškai, nacionalistiškai sureikšminti. Tuo labiau nuo jų turi būti atskirtos religinės grupės, monolitinės galios, politikos, ideologijos, pinigų sąjungos. Ir jos visos vertingos, bet nei vienas mitas, kultūrinė raiška ir tapatybė negali būti sureikšminamos ir apribojamos šiandienine tauta, valstybe.
Gal ir mums apsvaigti bei pradėti siekti atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Mūsų vertingumas vien todėl, kad mūsų šaknyse yra viena tokia ryški gija, nepadaro mūsų vertingesnių, pavyzdžiui, už latvius, ar estus, kurie tokios gijos savo tapatybėje neturi. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvavo kultūrinis, tautinis ir religinis pliuralizmas. Tuo pasigirti gali nedaugelis buvusių ir esamų galybių. To visiems ir linkiu.
