Algimantas Rusteika. Po šventės

Kada gyvenot savo prerijose ir tankmėse, sėdėdavot vakarais prie laužo – viršuje mirgėjo žvaigždės, kartais būdavot vienas kitam žiaurūs ir žudėt, bet nebuvot pavojumi, kalba, būgnelių tvinksniai ir įšventinimo šokis užvirindavo kraują ir Didžioji Dvasia kalbėdavo su jumis iš tamsos.

Baltaveidžiai atsinešė savo Dievą, jų buvo daug, jie valdė griaustinį, nematytas galias ir daiktus, ir genties jaunimas panoro būti tokie patys, ir kada prireikė jūsų rankų, Žemės ir moterų, jus nusipirko už stiklo karoliukus ir ugninį vandenį, o kas nesutikot ir priešinotės, buvote nugalėti ir suvaryti į rezervacijas.

Nusilenkę ir sutikę būti uždarytais saugiai gauna valgio, rūbų kūnui prisidengti ir kitas baltaveidžių naudas, nors laisvas atvirų erdvių dvelksmas liko sapnuose ir senų karių pasakojimuose, kuriuos sekat vakarais per sukaktis ir ugnis dar kartais sumirga jūsų akyse.

Jums net leidžia turėti savo vadus, šokti kaip senovėje ir dalintis maistu, kam pasiseka – ima į baltaveidžių kariuomenę ir nuolankiausiems duoda dovanas, jūs sotūs, saugūs ir kartais labai laimingi, gavot taiką ir ramybę, bet niekada nebegrįšit į savo prerijas, tankmes ir nežiūrėsit į žvaigždes.

Argi ne taip, garsiai tylintys protų valdytojai, tuščių scenų aktoriai ir progresyviosios mergaitės, gražiai pražilę išminčiai ir kiti mohikanai, surūdijusių vamzdžių ir bunkerių dainiai visada gyvena vardan to, kas jus apsupo šio didelio miesto mūrais ir gaudžia po Katedros skulptūromis.

Štai stoviu su vėliava ir kaltai šypsau pažįstamiems, bet, kaip vabzdys įsitempes, išskleidęs visas antenas gaudau, kas yra ir esam, nes visi pasaulio pokyčiai pirmiau turi atsitikti galvose ir įvykti širdyse. Tėtė sakydavo – visada klausyk ne ką kalba, o kaip sako, pajusk permainų vėją arba nebuvimą, kad suprastum kas gali būt ir ko nebus.

Protingieji nebežino kas laisvė, nors sako, kad tiki, didieji, kurie tikrai tikėjo, ėjo ant kryžiaus, o kurie už idėją – siuntė už ją mirti kitus, o dabar atėjo naujas pasaulis be tikėjimo, kuriame didelių nebėra, o laisvė gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, paguldyta laukia nugalėtojų rūmuose, ekranuose ir muziejuose.

dabar atėjo naujas pasaulis be tikėjimo, kuriame didelių nebėra, o laisvė gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, paguldyta laukia nugalėtojų rūmuose, ekranuose ir muziejuose.

Matau jūsų akyse tikėjimą, kad susigrąžinsit prarastus laisvės ženklus, dar girdžiu balsuose ryžtą, kad bus atgautas paniekintas žuvusiųjų atminimas, tačiau, atleiskit man, broliai, tikėjimo, kad šis pasaulis gali būti pakeistas, kad šios gatvės ir aplyti klevai sustotų kelyje į sočią, riebią sapno tamsą – nepajutau.

Gyvybei reikia tikslo už savo ribų, net ir šioje tuštumoj, kur niekas niekuo nebetiki, tik vaidina gyvenančius kaip reikia, mylinčius kada reikia ir kaip reikia, gražiai važinėja, vaikštinėja ir kalbasi paukščių kalba, kur nėra nei svajonės, nei norų anapus tavęs – tik visko čia ir dabar reikalaujantys kūnai ir proto tamsa.

Per daug abejingumo ir pilkumos aplinkui, broliai, ir abejonė vėl užtvindė viską, bet numirėlių valdomame baimės pasaulyje gyvieji dar susirenka pajusti vienas kitą, nes svarbiausia dabar ne tikėjimas ir net ne meilė, o viltis, ir būna gera pajusti tikrumą ir žinoti, kad ji dar yra ir gyvena tarp mūsų.

Netikras tiesas parašo nugalėtojai, o teisybė trenkia prakaitu ir krauju, meilės ir neapykantos skysčiais, ir tie, kuriems nevilties taurė vakarais ant stalo, gerai supranta, kad teisieji niekada nežino, kas teisus, o neteisūs visada pasakys kas kaltas.

Netikėkit, kada jums sako, jog esat tik trumpa kelionė iš tamsos į tamsą, kur reikia pasiduoti, kad pasiimtum viską, tai bus ilgas ir sunkus kelias, kurio pradžioje sustojom, mūsų ir visų tikrų ir gyvųjų laukia šviesa, kurios po dalelę parsinešėm namo tą vakarą.