Algimantas Rusteika. Lūžis

Sausio 13-tąją Lietuvoj įvyko lūžis, kurį mažai kas pastebėjo. Tris dešimtmečius centrinis šios dienos įvykis būdavo šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje, svarbiausioje šalies šventovėje.

Už Laisvės gynėjus ir Lietuvą ateidavo melstis valstybės veikėjai, Seimo ir miesto tarybos nariai, merai, valdančiųjų ir opozicijos atstovai bei ministrai, taip pat „faktiniai” ir kiti buvusieji valstybės vadovais, krikščioniškų šalių ambasadoriai… Dažnai su žmonomis, su vaikais.

Šiemet buvo pirmoji tokia Sausio 13-toji, kada į šv. Mišias Laisvės gynėjams svarbiausioje sostinės šventovę neatėjo nei vienas valdžios žmogus. Nei iš pozicijos, nei iš opozicijos. Nei vienas iš „elito”. Nei vienas valstybės svečias. Niekas.

Valstybės „grietinėlė” vieningai ir entuziastiškai dalyvavo TSKP suvažiavimus primenančiose, isteriškai pompastiškose, uždarytose nuo žmonių „mišiose” Seime, kur vyko naujo šventojo inauguracija. Kur Lietuva buvo tik tarp kitko paminėta.

Nei už Laisvės gynėjus, nei už Tėvynę norinčiųjų pasimelsti neatsirado nė vieno valdžios ir pseudoelito veikėjo. Mišios vieną svarbiausių valstybei dienų vyko pustuštėje arkikatedroje, kaip eilinės pamaldos kaimo bažnytėlėje. Komuniją priėmė gal dešimt žmonių.

Nei už Laisvės gynėjus, nei už Tėvynę norinčiųjų pasimelsti neatsirado nė vieno valdžios ir pseudoelito veikėjo.

Gal tai bus ne tik antausis, bet ir gera pamoka daliai Bažnyčios elito, kuris Tautos ir Tikėjimo naikinimo fiestoje kaip įmanydamas stengiasi nepasakyti valdžiai daugumos tikinčiųjų nuomonės? Tiems, kurie dar beviltiškai tikisi išlikti neutraliais, visiems geručiais ir pūkuotais šioje lemiamoje parsidavėliškos valdžios ir visuomenės priešpriešoje.

Taip elgiantis visada tampama svetimais ir abiems pusėms, ir visiems tikintiesiems. Kad ir kaip ten būtų buvę, man tai patiko – labai gerai, kad ponija neatėjo ir pagaliau parodė savo tikrąjį veidą.

Būtinai LRT mediatekoje pažiūrėkit šias Mišias.

Pamatysit gyvąją, tikrą Lietuvą, atėjusią pasimelsti už savo Tėvynę ir jos gynėjus. Pajusite žmonių tikėjimą, viltį ir Lietuvos realybę. Tą paprastų žmonių, atėjusių į savo šventovę, tyrumą ir šviesą. Be fariziejų malda buvo tikra ir švari.

Mačiau po Komunijos užsikniaubusius klauptuose,  pirmosiose eilėse susikaupusius jaunus vyrus ir moteris. Pamatykit ir jūs, pajusit, kas įvyko. Apsišaukėlių ir prisitaikėlių valdžia vakar pasirinko kelią į savo pabaigą.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

17 KOMENTARAI

  1. Juk niekas iš jų nesiruošė vizitui pas popiežių? Kitaip – būtų sudalyvavę, ir net pirmose eilėse.Be to – kai vyksta šv.Mišios – vadinamasis elitas ekrane – ne ištisiniame matyme. Tribūnose – jų saviraiškai didesnės galimybės. Tada jie- patys sau svarbiausi, patys didžiausi šventės didvyriai. Ar tiems, kurie padėjo gyvybę už laisvę , turi pakakti išrinktųjų vadinamo patriotizmo?Visos ir visų parodomosios kalbos, sąžiningumu ir nuoširdumu, tiek toli iki maldai sudėtų rankų – kaip iki Dangaus žvaigždžių.

  2. Net ir Landsbergio nebuvo?
    Jis gi kiekvieną sekmadienį, kai būdavo transliuojamos šv. Mišios, sėdėdavo pirmose eilėse, kaip tik ten, kur arčiausiai kameros.
    Tiek metų visus maustė, vaidino tikinčiuosius Lietuvos patriotus.
    Štai ir nukrito kaukės.

    • Nekrikščioniška priekaištauti V. Landsbergiui dėl to, kad nebuvo Šv. Mišiose, nes jis gulėjo ligoninėje. Patarimas: neskubėkit smerkti, nes neteisingai apšmeižę patys įkrisit į nuodėmę.

      • Landsbergį ir visus taip vadinamus konservatorius-krikščionis demokratus kritikuojame ne dėl šių vienų praleistų šv. Mišių, bet dėl krikščioniškų idealų išdavystės ir priešingos krikščionybei liberalkomunistinės politikos įgyvendinimo, kuris yra visiška priešingybė nuolatiniam dalyvavimui šv. Mišiose.
        Landsbergis ir konservatoriai turėtų ne nuolatiniu šmėžavimu Katedroje filmuojamose pirmose eilėse demonstruoti savo vertybiškumą ir atsidavimą krikščioniškiems idealams, bet darbais Lietuvai.

  3. Neskubėkite šmeižti ir smerkti, neišsiaiškinę priežasties. Tai nekrikščioniška. V. Landsbergis tą dieną gulėjo ligoninėje

  4. Ne visi tokie jau blogi…Yra dar tikros Lietuvos laisvės atsigavimo daigų …
    Štai tik ką baigusioje TV diskusijoje “Ar reikia paminklo A.Smetonai”, nedviprasmiškai “už” pasisakė istorikai A.Kasperavičius, diplomatas ir istorikas A.Eidintas, viena gerai mokanti argumentuoti, kaip ir tie du vyrai, moteris (atsiprašau, nežinau jos pavardės, per vėlai įsijungiau TV).
    Bravo ir A.Bubniui, lapinienė privertė jį pasakyti “taip” ar “ne” ir jis pasakė taip.
    Ne paminkle esmė, bet “mūsyse”. Prezidentas jau pasistatė sau paminklą, -“smetoninę Lietuvą”. A.Smetonos kūnas ir dvasia grįš į Lietuvą, jei ji taps laisva kada nors nuo “internacionalizmo” (o iš tikrųjų juo prisidengia didžiųjų nacijų šovinizmas) viruso.
    Tokius virusus sunku išgydyti vaistais, kartais reikia imtis skalpelio…
    Viename sovietinės Lietuvos kinofilme buvo vaizduojami “banditai” (tai yra partizanai), kurių maldavo raudonųjų suklaidintas valstietis; pasigalėkite, gyventi noriu…
    Ką atsakė partizanai? Mylėk Lietuvą, ir gyvensi gerai.
    Dabar, deja, gyvena tie, kurie viską siūlo, kaip ir tada, spręsti, “demokratiškai”, net ir savų didvyrių niekinimą, ar laisvės ir tautiškumo atsisakymą “vėl savo noru”.
    A.Smetona norėjo priešintis, “nepasirašė”, kaip kai kurie “demokratai”, užtat jo iki šiol nekenčia, gal už tai jį ir nužudė?
    Patiko A.Kasperavičiaus mintis, kad didelis yra A.Smetonos indėlis kovojant už lietuvišką, Lietuvos Vilnių.
    Patrauklu, kad A.Smetona nebuvo toks šakališkas, kaip Lenkijos vadai tada, kai atplėšė Čekoslovakijos teritorijos gabalą…Jis Vilnių laimėjo sunkia, skausminga diplomatija…
    Bet kai reikėjo “atsidėkoti” sovietams parašu, jis pasitraukė ir pasakė, tegul sovietai papučia jam …nesakysiu kur…
    Buvo keliamas diskusijoje klausimas ,ar reikia , reikės paminklo kitims, A.Brazauskui, V.Landsbergiui…
    Manau, kad reikės , nors ir jų klaidos (“mažeikiai”, “laivynas” ir t.t.) buvo didelės, bet sunkiu metu jie buvo prie vairo ir vairavo Lietuvos laivą į laisvę.
    Žinoma, ne vieni, motiekų, lozoraičių ir daugelio kitų vaidmuo irgi buvo labai didelis.
    Nei vienas vadovas, net ir diktatorius, negali valdyti vienas.
    A.Smetonos tragedija, kad jo net kai kurie artimi bendradarbiai lemiamu momentu išdavė ar palūžo…Momentas buvo tragiškas, ne visi atsilaikė…
    J.Aistis rašė, kad laisvę Lietuvai iškovos ne emigrantai, bet Lietuvoje likę žmonės, prie to prisidės net komunistai ir stribai…
    Taip ir įvyko. Gaila, kad dabar nėra tokios mūsų vienybės kuriant laisvų tautų, dorą, o o ne globalistinės imperijos Europą…
    Nupirko…kai kuriuos, ne tankais privertė…Kaip teisingai pasakė A.K., priekaištas – ugdymo sistemai…
    Užtat ir bijo valdžia net Vyčio šešėlio…Užtat ir nebemoka mąstyti logiškai, vadovaujasi tik emocijomis, liberalkomunistiniais prietarais…

  5. Suomija,Ukraina išsikovojo ir išsikovos laisvę krauju.Lietuva,Latvija,Estia ,kaip sakė vienas apžvalgininkas,tik pasinaudojo proga,kad išsilaisvintų ir visai nebrangina laisvės,nesimeldžia,nedėkoja,elgiasi nemandagiai Dievo atžvilgiu.Kad netektų iš naujo gintis jau ginklu ir krauju,nes nemokam saugoti Dievo dovanos…”…širdys aptuko”…

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte