Algimantas Rusteika. Ateina tikrumas

Karas nieko nepakeitė: visi pasaulio durniai ir toliau garbina savo stabus ir numylėtinius. Ir primityvias, juodai baltas ir amžinai teisingas išankstines savo nuomones gina iki paskutinio proto lašo. Ir nesupras nieko, kuo nenori patikėti, kol į jų duris nepasibels.

Visuomenė „bukalaurų” džiaugsmui dar labiau, kaip niekada susipriešino. Sofų filosofai ir kovotojai kaltina vienas kitą, neapkenčia vienas kito labiau už marą ir toliau kiša galvas kuo giliau į smėlį. Vieni palaiko vienus, kiti – kitus ir niekas negirdi kalbančiųjų proto balsu, kurie ieško ne kaltųjų, o išeičių, ir juos verčia slėptis olose nuo pamišėlių šėlsmo.

O valdžia, didele dalimi prisidėjusi prie to, kas ateina, profesionalių patriotų lūpomis visus savo priešininkus ir kritikus toliau skelbia valstybės priešais, ir nedvejodama imtų persekioti net už mintis prieš užmiegant, jei tik sugebėtų jas perskaityti. Neįtikėlius puola aršiai ir negailestingai, kasdien iš paskutiniųjų veržia varžtus ir tikisi, kad nusiplaus visas savo suktybes, kaltes ir nusikaltimus.

Naudodamiesi proga jie rūpinsis savo nauda, įsisavins ką tik įmanoma ir lakstys po pasaulį pas šeimininkus pasiklausti savo nuomonės ir susikrauti reitingų. O naudingi kitos pusės idiotai netvers piktu džiaugsmu dėl artimųjų nelaimės ir artėjančios pasaulinės griūties, kuri juos pačius pirmus ir prispaus.

Ir kiekvieną minutę iš visų ekranų iki dangaus kils baisus riksmes dėl demokratijos, vertybių, laisvės ir taikos.

Ir kiekvieną minutę iš visų ekranų iki dangaus kils baisus riksmas dėl demokratijos, vertybių, laisvės ir taikos. Nes niekam iš tų rėkiančių nei žmonės, nei jų gyvenimai ir laimė, nei jų tikrosios teisės nerūpi.

Dar pamenu tą daug mačiusį žmogų iš periferijos glūdumų, metų metais kentėjusį nuo konservatnikų „globalios Lietuvos”, kurio pusė šeimos tupi airijose. Viskuo nusivylęs, niekuo nebetikintis, norintis, kad kas nors pagaliau imtų keistis: „Aš tai už Šimonytę, pas mus labai daug už Šimonytę, pas mus taip sako, nu, tai gal šita geriau bus? Nu tai ką, kaip sakai?”

Ir ką atsakyti, kokį kuolą ant galvos tašyti: žiūri į tave liūdnai šypsodamasis ir matai – viskas veltui. Šiaip geras žmogus, nors tai ir ne profesija, ir tikrai ne su viena smegenų raukšle nuo kepurės, ne – savo darbe netgi labai gudrus ir truputį suktas. Sugrubę nuo darbo rankos, žiūri panoramas ir visas pasaulis nusakomas trimis sakiniais.

Kokios politinės programos, mielieji žmonės, kokie valstybės gelbėjimai ir sistemos demokratinės reformos, jei viską valdo sąlyginiai refleksai? Nors žinau – ir vėl būsiu patiklus, ir vėl klysiu, nes mes tokie esam. Tikrumas visada reikalauja aukos. Prasidėjo nuostabus atsiskleidimo metas ir už lango nepakartojamas laikas, kuris turėjo ateiti – mūsų prasiskleidimo pavasaris. 

Kokios politinės programos, mielieji žmonės, kokie valstybės gelbėjimai ir sistemos demokratinės reformos, jei viską valdo sąlyginiai refleksai?

Tirpsta sniegas ir prasmės, ir išryškėja žmogiškumo slėpiniai ir tikrumo pavidalai. Tiesiog apsidairykim ir pamatysim: štai tas, kurį laikiau išmanančiu gyvenimą ir gerbiau – visiškas glušas. Visiškas ir absoliutus. Net galvoju, koks pats buvau glušas, jį laikęs protingu!

O štai tas, kampe pakilęs, buvęs kažkoks neaiškus, tylenis ir nepavojingai juokingas, pasirodo yra šviesus ir nesavanaudis! Tik iš mandagumo tylėjo? O jei ko bijojo, tai suklysti, tačiau dabar nebebijo, nes akys atsivėrė? O štai dar drąsuolis ir išminčius, paskui kurį ėjo minios, pasirodo – eilinis bailys, pasislėpęs po antklode.

Ir kaip labai drąsiai, herojiškai, išmintingai ir garsiai tyli! Gal žmona ar skyriaus viršininkas nepastebės ir nelieps kitaip galvoti, gal viskas praeis savaime kaip pagirios, gal man nieko nereiks daryti? Vis uosto save ir tikisi, kad tikrai tikrai taip – nepraeis, mažuli, atėjo tavo atsiskleidimo valanda ir visi tą pamatys, tik ne tu. O kiek išlįs vilkų iš po avinų kailių…

Kiek pasirodys kovotojų, kurie kariaus už save ir pamaldžiai klaupsis pirmosiose eilėse, ir sakys tikiu? Kiek fariziejų ir rašto mokytojų bus išmesta į konteinerius ir kiek ateis naujų pranašų! Argi bus netikėta, jeigu buvusį priešą pamatysi esant draugu, o draugas išduos pirmas ir brolis nusisuks nuo brolio? 

Dabar atsiskleidimo metas ir tikrumo valanda, ir greit vėl regėsim, kas yra kas. Ir patys sau atsiskleisim, ir pamatysim kas esam, ir ne visiems patiks. Daugelis bėgsim pasislėpti ir pasiilgsim to kas buvo, ir sutiksim mokėt didelę kainą, kad tik niekas nepasikeistų. Nes mūsų ir tų, kuriuos mylim, laikas eina į pabaigą ir ateina tikrumas.

Kaip ir man, ir jums, ir visiems nebebijoti? Juk tas, kuris silpnas, gal bus labai stiprus, o stiprieji pamatys savo bejėgystę, o neteisieji – tiesą? Mylintys susitiks ir gers arbatą, ir jų akyse bus šviesa, nes atėjo atsiskleidimo metas. Branginkim, nes ir tai pasibaigs.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

23 KOMENTARAI

  1. Daug nerišlios filosofijos. Na konservatorių nekentėjams labai tiks.
    Tik lieka neaišku, kas tie tikrumo nešėjai.
    Na pats autorius, aišku, šviesulys.

    • Klausyk, vargeta bebenčiuk, tu čia vienas už fondo grašius atidirbinėji? Kyzdui link partkasos, gal kokį trupinį numes šimonautai. Nors greičiausiai ne. Viskas išvogta iki tavęs. Ir jau seniai.

  2. Tai, kad portale atsiranda tokių diskusinių publikacijų ir tai, kad čia ėmė atlėkti budintieji konservatorių etatiniai komentatoriai yra geras ženklas, vadinasi, portalas eina teisinga linkme

  3. Ateina neapsakomas rojus, kai visi nei sirgs, nei mirs, nei valgys, nei kakos, nei sisios, bus amžina palaima, dirbti nebereikės, kepti karveliai skris tiesiai burnon, o visuose miesteliuose stovės kartuvės, kuriose kabaliuos konservatoriai…

  4. Ačiū už tiesos žodį, apie tai, kas vyksta šiuo metu, apie mus pačius.
    Galbūt Dievas tam ir leido šiai situacijai būti, kad kaip rašoma nelabieji dar labiau sunelabėtų iki visiško nelabumo, šventieji dar labiau šventėtų iki visiško šventumo, išaiškėtų ir atsiskleistų visi kas yra kas pilnumoje. Kad nebekiltų klausimų ir viskas būtų aišku. Kad atsiskirtų ožiai nuo avių, ir visi patys nenuginčijamai pamatytų, kuris vertas kentėti, o kuris gyventi amžinai.
    Amžinybė yra svarbiau už laikinybę.
    Gventi amžinai yra žymiai svarbiau nei gyventi laikinai ir tutingai apiplėšiant savo brolius, savo žmones.
    Dievas ir nori mums visiems paties geriausio, amžinybės. Taip pat ir tiems, kurie patys save ar gyvenimo buvo priskirti prie ožių, kurie darė ne tuos pasirinkimus ir priėjo iki tokio lygio, kada nebegali atsitraukti.
    Dievas laukia visų, bet visų labiausiai tų, labiausiai nutolusių, tiesiog tokšte trokšta juos apkabinti ir priglausti.

  5. visada su malonumu skaitau Jūsų komentarus. Esate tikras šviesulys.
    Bet šiame komentare įžvelgiau tam tikrą šalblonišką mąstymą: “Gyventi amžinai yra žymiai svarbiau nei gyventi laikinai ir tutingai apiplėšiant savo brolius, savo žmones.” Sakykite, kodėl manote, kad jei žmogus turtingas, tai būtinai jis bus plėšikas? Juk Dievas, duodamas talentus, liepė juos išnaudoti tinkamai. Jei žmogus turi žinių, kompetencijos, atsakomybės prieš verslo partnerius, kitus žmones, pasinaudodamas savo talentais tapo turtingu, sunkiai dirbdamas tapo turtingu,jis iš karto demonizuojamas. Kodėl? Juk Turtas gali būti ir “šalutinis teisingos veiklos produktas”.
    Žydai turtą laikė Dievo apdovanojimu tiems, kurie teisingai elgiasi ir vykdo Jo valią…
    Nežinau, gal ką ne taip supratau, bet vis tiek labai džiaugiuosi skaitydamas Jūsų komentarus. Respect.

    • Labai dėkoju už Jūsų gerą žodį ir už nuomonę.
      Manau, kad gerai pastebėjote, jog būti turtingu žmogumi, sąžiningai savo darbu ir gabumais įgijusiu turto ir sau, ir savo darbuotojams, ir jų šeimoms yra tikrai labai sveikintinas ir laukiamas dalykas.
      Tačiau jei žmogus būtų sukrovęs sau turtą nusukdamas nuo kitų, elgdamasis nesąžiningai, apiplėšdamas savo brolius, savo šalį, tuo stumdamas juos į skurdą, kaip daro dabartiniai valdantieji ir jų pasauliniai šeimininkai davosošvabomasonai, tuomet žmogus darytų didžiulę nuodėmę.
      Šventajame Rašte rašoma, kad nusukti ir nesumokėti priklausančio atlyginimo lauke dirbančiam darbininkui yra ne paprasta, bet dangaus keršto besišaukianti nuodėmė. Pinigų nusukimas nuo sunkiai dirbančio žmogaus Šventajame Rašte yra prilyginamas to žmogaus kraujo praliejimui, dalies jo gyvybės atėmimui. Praktiškai tai yra Dievo įsakymo – nežudyk, pažeidimas.
      Šventajame Rašte rašoma, kad jei kas nusuka atlyginimą nuo jo lauke dirbančio žmogaus, tas akmenimis kloja sau kapą.
      Atlyginimą, rašoma, sumokėk darbininkui, dar tą patį vakarą, nelaukdamas net kitos dienos aušros.
      Dabar paklauskime savęs, ar ne taip elgiasi mūsų šalies valdantieji, sudarydami sąlygas ir laimindami ūkininkų apiplėšimą, priduodančių pieną po 20 ct už 1 litrą. Ar ne taip jie elgiasi apiplėšdami žmones ir versdami juos mokėti 3 kartus didesnę kainą nei aplinkinėse šalyse už elektrą. Lygiai taip pat elgiasi ir jų šeimininkai davosošvabomasonai pasauliniu mąstu bandydami griauti ekonomikas, keldami kainas, norėdami sunaikinti smulkųjį verslą ir viduriniąją klasę, bandydami įstumti į skurdą žmones, į kuo didesnes desperacines būsenas ir po to primesti jiems savo išgalvotą fašistovergovinę santvarką ir totalinę priespaudą.
      Jie patys save laiko viso pasaulio šeimininkais. Bet mes nepasiduokime šiai iliuzijai ir arogantiškų nusikaltėlių nelaikykime pasaulio šeiminkais, net jei šiuo metu jie turi kai kurių galių ir išankstinį pasiruošimą pasaulio užvaldymui. Pasauli ošeimininkas yra tik Dievas. Šventajame Rašte yra rašoma taip – mačiau kartą neteisų žmogų, iškerojusį tarsi plataną. Kai ėjau sekantį kartą pro tą vietą, jo jau nebuvo.
      Tačiau, žinoma, būti iniciatyviu, išmintingu ir sąžiningu verslininku, įmonės vadovu, ar šalies vadovu yra nuostabu. Šventajame Rašte rašoma, kad palaimintas yra tas žmogus, kuris į pinigus žiūri kaip į tarp pirštų tekantį smėlį. Palaimintas žmogus ir palaiminimas yra kitiems, kuris neprisiriša prie turto, nedaro iš jo stabo. Tokių žmonių norėtųsi, kad būtų kuo daugiau. Jų yra nemažai, galime dėl to tik džiaugtis.

  6. Autorius teisingai įvardiną esamą padėtį, mūsų šiuodienybės dalykus ir parodo tai, kas vyksta dabar. Būtų taip pat labai idomu išgirsti autoriaus mintis ir tai, kas turėtų vykti ateityje. Gal galėtų autorius parašyti, kas jo manymu būtų teisinga, kad vyktų, kur mes turėtume eiti, kad ateitume į mūsų tikslą. Kaip mums nukeliauti iš mūsų dabarties, iš taško A, į mūsų norimą ateitį, į tašką B. Ir kaip idealiu požiūriu turėtų atrodyti tas taškas B.
    Jiems yra patogu, kai visi svarstome tik apie jų projektus, kai tik kritikuojame jų vizijas, kai tik reaguojame į jų veiksmus. Tuomet iniciatyva yra jų pusėje. O mes imkime ir pasvarstykime, imkime ir kalbėkime, susikurkime savas vizijas, paremtas teisingumu, vertybėmis, idealais. Jei bus vertingos vizijos, atsiras ir norinčių jas įgyvendinti.
    Pasvarstykime visi, paidealizuokime.

    • … tai dabar tau dugnas. Eilinį kartą pramuštas.

      Kartoju – bėgte atsiimti trisdešimt konservinių. Nors greičiausiai nieko niekur. Viskas jau išvogta. Liko tik tavo bukaprotiškas “intuzyazmas”.

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte