Karas nieko nepakeitė: visi pasaulio durniai ir toliau garbina savo stabus ir numylėtinius. Ir primityvias, juodai baltas ir amžinai teisingas išankstines savo nuomones gina iki paskutinio proto lašo. Ir nesupras nieko, kuo nenori patikėti, kol į jų duris nepasibels.
Visuomenė „bukalaurų” džiaugsmui dar labiau, kaip niekada susipriešino. Sofų filosofai ir kovotojai kaltina vienas kitą, neapkenčia vienas kito labiau už marą ir toliau kiša galvas kuo giliau į smėlį. Vieni palaiko vienus, kiti – kitus ir niekas negirdi kalbančiųjų proto balsu, kurie ieško ne kaltųjų, o išeičių, ir juos verčia slėptis olose nuo pamišėlių šėlsmo.
O valdžia, didele dalimi prisidėjusi prie to, kas ateina, profesionalių patriotų lūpomis visus savo priešininkus ir kritikus toliau skelbia valstybės priešais, ir nedvejodama imtų persekioti net už mintis prieš užmiegant, jei tik sugebėtų jas perskaityti. Neįtikėlius puola aršiai ir negailestingai, kasdien iš paskutiniųjų veržia varžtus ir tikisi, kad nusiplaus visas savo suktybes, kaltes ir nusikaltimus.
Naudodamiesi proga jie rūpinsis savo nauda, įsisavins ką tik įmanoma ir lakstys po pasaulį pas šeimininkus pasiklausti savo nuomonės ir susikrauti reitingų. O naudingi kitos pusės idiotai netvers piktu džiaugsmu dėl artimųjų nelaimės ir artėjančios pasaulinės griūties, kuri juos pačius pirmus ir prispaus.
Ir kiekvieną minutę iš visų ekranų iki dangaus kils baisus riksmes dėl demokratijos, vertybių, laisvės ir taikos.
Ir kiekvieną minutę iš visų ekranų iki dangaus kils baisus riksmas dėl demokratijos, vertybių, laisvės ir taikos. Nes niekam iš tų rėkiančių nei žmonės, nei jų gyvenimai ir laimė, nei jų tikrosios teisės nerūpi.
Dar pamenu tą daug mačiusį žmogų iš periferijos glūdumų, metų metais kentėjusį nuo konservatnikų „globalios Lietuvos”, kurio pusė šeimos tupi airijose. Viskuo nusivylęs, niekuo nebetikintis, norintis, kad kas nors pagaliau imtų keistis: „Aš tai už Šimonytę, pas mus labai daug už Šimonytę, pas mus taip sako, nu, tai gal šita geriau bus? Nu tai ką, kaip sakai?”
Ir ką atsakyti, kokį kuolą ant galvos tašyti: žiūri į tave liūdnai šypsodamasis ir matai – viskas veltui. Šiaip geras žmogus, nors tai ir ne profesija, ir tikrai ne su viena smegenų raukšle nuo kepurės, ne – savo darbe netgi labai gudrus ir truputį suktas. Sugrubę nuo darbo rankos, žiūri panoramas ir visas pasaulis nusakomas trimis sakiniais.
Kokios politinės programos, mielieji žmonės, kokie valstybės gelbėjimai ir sistemos demokratinės reformos, jei viską valdo sąlyginiai refleksai? Nors žinau – ir vėl būsiu patiklus, ir vėl klysiu, nes mes tokie esam. Tikrumas visada reikalauja aukos. Prasidėjo nuostabus atsiskleidimo metas ir už lango nepakartojamas laikas, kuris turėjo ateiti – mūsų prasiskleidimo pavasaris.
Kokios politinės programos, mielieji žmonės, kokie valstybės gelbėjimai ir sistemos demokratinės reformos, jei viską valdo sąlyginiai refleksai?
Tirpsta sniegas ir prasmės, ir išryškėja žmogiškumo slėpiniai ir tikrumo pavidalai. Tiesiog apsidairykim ir pamatysim: štai tas, kurį laikiau išmanančiu gyvenimą ir gerbiau – visiškas glušas. Visiškas ir absoliutus. Net galvoju, koks pats buvau glušas, jį laikęs protingu!
O štai tas, kampe pakilęs, buvęs kažkoks neaiškus, tylenis ir nepavojingai juokingas, pasirodo yra šviesus ir nesavanaudis! Tik iš mandagumo tylėjo? O jei ko bijojo, tai suklysti, tačiau dabar nebebijo, nes akys atsivėrė? O štai dar drąsuolis ir išminčius, paskui kurį ėjo minios, pasirodo – eilinis bailys, pasislėpęs po antklode.
Ir kaip labai drąsiai, herojiškai, išmintingai ir garsiai tyli! Gal žmona ar skyriaus viršininkas nepastebės ir nelieps kitaip galvoti, gal viskas praeis savaime kaip pagirios, gal man nieko nereiks daryti? Vis uosto save ir tikisi, kad tikrai tikrai taip – nepraeis, mažuli, atėjo tavo atsiskleidimo valanda ir visi tą pamatys, tik ne tu. O kiek išlįs vilkų iš po avinų kailių…
Kiek pasirodys kovotojų, kurie kariaus už save ir pamaldžiai klaupsis pirmosiose eilėse, ir sakys tikiu? Kiek fariziejų ir rašto mokytojų bus išmesta į konteinerius ir kiek ateis naujų pranašų! Argi bus netikėta, jeigu buvusį priešą pamatysi esant draugu, o draugas išduos pirmas ir brolis nusisuks nuo brolio?
Dabar atsiskleidimo metas ir tikrumo valanda, ir greit vėl regėsim, kas yra kas. Ir patys sau atsiskleisim, ir pamatysim kas esam, ir ne visiems patiks. Daugelis bėgsim pasislėpti ir pasiilgsim to kas buvo, ir sutiksim mokėt didelę kainą, kad tik niekas nepasikeistų. Nes mūsų ir tų, kuriuos mylim, laikas eina į pabaigą ir ateina tikrumas.
Kaip ir man, ir jums, ir visiems nebebijoti? Juk tas, kuris silpnas, gal bus labai stiprus, o stiprieji pamatys savo bejėgystę, o neteisieji – tiesą? Mylintys susitiks ir gers arbatą, ir jų akyse bus šviesa, nes atėjo atsiskleidimo metas. Branginkim, nes ir tai pasibaigs.
