Airijos lietuvių katalikų sielovados kunigas Egidijus Arnašius mini sidabrinės kunigystės metines

Išgyvenome Sekminių džiaugsmą, Šv. Dvasios atsiuntimo iškilmę. Šiais metais man pačiam Sekminės neeilinės – lygiai prieš 25 m. Telšių katedroje priėmiau Kunigystės sakramentą iš tuomečio vyskupo Antano Vaičiaus. Ir štai 25 – eri kunigavimo metai prabėgo, kaip senovės išminčiai sakytų, – lyg nakties sapnas. Šiandien pats savęs noriu klausti, kodėl pasirinkau šį gyvenimo kelią, o gal verčiau reiktų mąstyti, kodėl mane Dievulis pasirinko šiai mano gyvenimo daliai?

Augau giliai tikinčioje šeimoje, bet apie kunigystę nesvajojau. Šiandien, kai Bažnyčia išgyvena pašaukimų badą, mąstoma, ką reikėtų daryti, kur ieškoti tų pašaukimų. Su manimi nutiko tai prieš 41 – erius gyvenimo metus pačiu moderniausiu būdu.

1980 m. sausio pradžioje, Trijų Karalių pavakarę, šalčio ir sniego suspaustoje gimtojoje Tauragėje, gatve praeinantis šiek tiek vyresnis jaunuolis, o dabar Detroito, JAV lietuvių parapijos klebonas Gintaras Jonikas, lyg tarp kitko pakvietė prisijungti prie Tauragės patarnautojų būrelio. Tiek kartų savo tėveliui atsakydavau neigiamai, kai jis mane ragindavo tapti Tauragės bažnyčios patarnautoju.

Nors su tėvais lankėmės bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, tada atrodė būtų buvusi kažkokia gėda draugų rate būti bažnyčios berniuku. Bet kai pakvietimą gavau beveik iš bendraamžio, net šiek tiek vyresnio – čia pat užsidegiau noru būti ten.

Pamenu, kaip tą patį vakarą atėjau pats, niekieno nevaromas, prie bažnyčios zakristijos durų, net paslapčia nuo giliai tikinčių ir reguliariai praktikuojančių savo tikėjimą tėvelių. Durys ne iš karto atsidarė dėl sniego gausos. Dėl to net buvau suabejojęs, ar eiti į vidų, ar bandyti dar kartą atidaryti sunkias, ąžuolines zakristijos duris. Tačiau dar kartą jas patraukus ir, galop joms prasivėrus, nusprendžiau, – jei atėjau, tai jau atėjau.

Iki tol sekmadienio malda bažnyčioje su tėvais būdavo tokia nuobodi, o čia iš pirmo vakaro lyg patekau į Dievo malonės sūkurį. Pamenu dar tada sau pasakiau: „Savo vietą gyvenime jau radau“.

sau pasakiau: „Savo vietą gyvenime jau radau“.

Ne paskutinėje vietoje mano pasaulėžiūros formavimuisi buvo sutikti kunigai. Pirmiausia klebonas Jonas Gedvila, ramus, šiltų akių ir ypač mylinčia širdimi supančiam aplinkiniam pasauliui. Su didžiule meile ir dėmesiu Jis rūpinosi mumis, vaikais ir jaunuoliais. Galiu drąsiai šį kunigą įvardinti kaip disidentinio sąjūdžio Lietuvoje vienu iš daugelio globėjų ir rėmėjų. Tai jo drąsos dėka nuolatinio pavojaus akivaizdoje Tauragėje pamokslavo kunigai disidentai S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir J. Kauneckas ir kiti.

Gerai pamenu, kaip Tauragės bažnyčia lūždavo nuo žmonių gausybės, atvykus pamokslauti šiems tiesos, tikėjimo, tėvynės meilės ir nepalaužiamo charakterio dvasinio gyvenimo milžinams.

Pamenu, kaip žmonės jų pamokslus iš įvairių bažnyčios kampelių įsirašinėdavo į magnetolas

Pamenu, kaip žmonės jų pamokslus iš įvairių bažnyčios kampelių įsirašinėdavo į magnetolas, kad vėliau namie pasidalintų tikėjimo, laisvės ir tiesos gurkšniu su artimu, draugu ir bičiuliu.

Paklauskime savęs, ar šiandien kas esate matę, kad bažnyčioje kas įsirašinėtų dabarties kunigų, tame tarpe ir mano pamokslus? Šiaip Tauragės parapija laiminga: visi joje tarnavę kunigai vienaip ar kitaip traukė žmogų prie Dievo ir paliko tikinčiose širdyse neišdildomus dvasinio gyvenimo pėdsakus.

Labai šiltai prisimenu Tauragės muzikos mokyklą. Tai bene vienintelė, išskyrus Bažnyčią, vieta, kuri buvo laisva nuo sovietinės propagandos melo žabangų. Tvyrojo tik meno ir muzikos dvasia. Gerai pamenu iki šiol, kokią gyvenimo pamoką gavau iš violončelės mokytojos Albinos Jankuvienės.

Kai giliai pasinėriau į Tauragės bažnyčios gyvenimą, ir jau man buvo aišku, kad būsiu kunigas ir niekas kitas daugiau, nutariau mesti muzikos mokyklą. Namuose vyko tuo klausimu „pilietinis karas“ tarp manęs ir mano tėvų.

Tada kartą eilinėje muzikos pamokoje, kai į ją atėjau ir vėl nepasiruošęs, mokytoja manęs paklausė, kuo noriu būti gyvenime, gatvės valkata ar savo gyvenime pasiekti ko nors daugiau. Atsakiau, kad noriu būti kažkuo daugiau. Tada ji sako:„Pakelk akis į sieną“, – mat ten kabėjo V. Kudirkos portretas, kuriame jis nupaveiksluotas su violončele.

Tiek metų toje klasėje grojau, o Kudirkos su violončele vis nepastebėjau. Tik tada susimąsčiau rimčiau apie gyvenimo prasmę ir po to dažnai pakeldavau savo žvilgsnį į Kudirką. Taip dėka šios nuotraukos ir baigiau muzikos mokyklą.

Tiesa, tėvas „pilietinio karo“ metu namuose man irgi davė gerą patarimą, kurį dažnai prisimenu ir šiandien. Jis akė: „Sūnau būtinai turi užbaigti muzikos mokyklą. Va, kai ją užbaigsi, tada gerai apgalvok prieš ką nors imdamasis naujo, ar sugebėsi tai užbaigti iki galo. Kitaip priprasi gyvenime mėtytis nuo vieno dalyko prie kito, liksi gležno charakterio žmogumi, vėjo siūbuojama nendrė“.

Tais giliais sovietiniais laikais, jei svajojai būti kunigu, netskiriama viso to našta buvo tarnyba okupacinėje kariuomenėje. Tikėtasi, kad jaunuolis, patekęs į blogą draugiją, greit pames savo jaunystės orientyrus ir svajones.

Kariuomenė man buvo geras patikrinimas, kuriame ne visuomet išlaikiau žmogiškumo egzaminus, ta prasme, kad dažnai negyniau regimai skriaudžiamo jaunesnio kareivio. Grįžęs susimąsčiau, ar toks žmogus kaip aš turėtų siekti kunigystės.

Turiu gerą naujieną tuo klausimu visiems. Jei kartą gyvenime neišlaikai kokio gyvenimiško patikrinimo, niekada nenusivilk savimi. Gyvenimas pilnas progų daryti gerus darbus sau ir artimui, kad pačiam nebūtų gėda ir tavim galėtų didžiuotis artimieji…

Telšių Kunigų seminarija man buvo įdomi tik pirmą pusmetį. Jau baigiantis pirmiems studijų metams nekantravau būti kunigu. Giliai įsiminė du profesoriai: mons. Tadas Poška (1921-2001), žmogus gerietis visomis prasmėmis, ir kan. dr. Algis Genutis, su kuriuo buvo galima drąsiai pasidalinti slapčiausiomis mintimis ir dvasiniais ieškojimais, nebūti išjuoktu, išduotu ar juolab viešai pasmerktu. Įdomus pastebėjimas: mons. Tadas kunigu buvo pašventintas Tauragėje, o kan. dr. Algis jaunystėje vaisingai kunigavo irgi Tauragėje, kaip klebono pagalbininkas.

Kažkada vaikystės mokyklos suole Tauragės I Vidurinėje mokykloje pagal lietuvių literatūros programą teko susipažinti su A. Vienuožindžio poezija. Tada klasės suole mąsčiau, kur ta Laižuva, kokiam Lietuvos pakrašty?

Ir štai po kunigystės šventimų pirma mano tarnystės Kristaus vynuogyne vieta – Mažeikių parapija, o Laižuva ranka pasiekiama kaimyninė parapija. Kiek kartų su Mažeikių M. Račkausko gimnazijos mokytojais M. Januška, L. Skabickiene ir gimnazistais lankėmės, dainavome kartu po Vienažindžio liepa…meldėmės prie dainiaus kapo, bridome per sniegą susprogdintos latvių SS, Vienažindžio statytos raudonų plytų bažnyčios šventoriuje, rymojome prie išlikusių stacijų, stovėjome altoriaus vietoje ir žvelgėme į dangaus mėlynę.

Sutikau daug gerų, šiltų, dosnių žmonių Mažeikių žemėje, ten, dėka jų, išleidau savo muzikos albumą. Vaisingai ir sutartinai darbavomės Mažeikių parapijos sielovadoje kunigai: klebonas Juozas Vaičius, toks pat kunigas pagalbininkas kaip aš Petras Tverijonas, kilęs iš Šilalės, o šiandien jau nuo 1999 m. Anglijos, Londono lietuvių parapijos klebonas ir aš, kunigas Egidijus.

Taigi kunigas Petras sparnus pakėlė į Londoną 1999 m., o aš po metų dar toliau, į Melburną, Australiją. Ten sutikau jau kitą Lietuvą: senąją, dosniąją, nepažeistą sovietinio okupanto mūsų tautos dalelę.

Sekmadienio malda bažnyčioje ir po to susitikimai bei pietūs Melburno Lietuvių namuose neišdildomas brangakmenis mano atmintyje. Iki šiol regiu ir matau jų veidus, net šiandien galėčiau pasakyti, kas kokioje eilėje klūpo ir meldžiasi už savo šeimą bei tėvynę Lietuvą.

Šilčiausi prisiminimai iškyla prisiminus jau išėjusius pas Viešpatį, Gabrielių ir Danutę, Eleną, Haliną, Zigmą, dr. Aldoną, Stefaniją, jos mamutę, Juozą iš Geelong, Algį iš Sydney ir visus visus, kurie iki šiol stovi mano akyse kaip šviesuliai gerumo, meilės ir gyvenimo aukos. O kur gyvieji, laikraščio Tėviškės Aidai redakcija, Edvardas, Marija, Lilija ir Mykolas, Dalia ir Henrikas, Rita ir Valentinas, Zita, Birutė, Monika, Stasys, Rasa, Ona ir Linas, tauragiškis Stasys ir Irena, Dalia ir Martynas, Birutė ir Girutis, Melburno kaimo dainininkai Edis, Povilas, Viktoras. Dr. Nijolė, menininkė Irena iš Tasmanijos, Algis, Helena ir Ričardas, Regina ir Saulius, Nijolė iš Sydney ir kiti.

Dieve, leisk Jums kuo ilgiau pasidžiaugti gyvenimo saule, pabūti kiek galima ilgiau su mumis – man ir šiandien taip reikia jūsų gerumo ir išminties. Labai vertinu Jūsų laiškus, linkėjimus ir mintis, kurie pasiekia mane kasmet šv. Kalėdų šventėje.

Prabėgo trys kunigystės metai saulėtosios Australijos mieste Melburne ir sugrįžau atgal namo. Pasisėmęs gyvenimiškos patirties, pramokęs anglų kalbos stojau klebonauti Žemaitijos Bajorkiemio parapijose Eigirdžiuose ir Ūbiškėje, galima sakyti tiesiog pačioje Telšių Katedros parapijos pašonėje.

Tai buvo tam tikra mano gyvenimiška privilegija – būti kaimo klebonu Žemaitijos širdyje.

Įdomu, kai vyskupas su svita vaikščiodavo katedros šventoriuje, aš juos matydavau plika akimi. Tuo tarpu jie manęs ne. Tai buvo tam tikra mano gyvenimiška privilegija – būti kaimo klebonu Žemaitijos širdyje. Šių parapijų grožis atsiskleidė žmonių giesmėje ir dainoje. Buvo stiprūs chorai, dėka vargonininkės Zitos talento ir nuolatinio įdirbio.

O kokios giesmės, arijos skambėdavo šių medinių bažnytėlių erdvėse per atlaidus ir bažnytines šventes!!! O kokios pašėlusios dainos ir šokiai vykdavo po gegužinių pamaldų šeštadienių vakarais!!! Kaip gera prisiminti prabėgus tiek jau metų atgalios. Tačiau besikeičiantis, nuolat migruojantis pasaulis neaplenkė ir Lietuvos.

Žemaitis su lietuviu taip pat patraukė ieškoti svetur laikinos laimės, lopytis namų stogus, statytis naujus namus į anglijas, airijas ir ispanijas. O iš paskos savų avelių vykome ir mes – kunigai. Tai ne naujiena, jau nuo 19 amž. pabaigos parapijos kūrėsi JAV, kad vienytų lietuvius, kad jis išsaugotų savo šaknis ir tikėjimą, nepražūtų tautų katile.

Mano atvykimas į Airiją yra nemaža dalis nuopelno ir tuometinės Lietuvos ambasadorės Airijoje Izoldos Bričkovskienės. Ji greit pajuto, kad lietuviai vaikšto melstis į rusų ortodoksų cerkves, mat savo tikėjimo kunigo nėra, anglų kalba silpna, žmonės pasimetę. Čia pat kreipėsi į prelatą Edmundą Putrimą, Lietuvos Vyskupų konferencijos delegatą užsienio lietuvių sielovadai kuo greičiau skirti kunigą Airijos lietuviams. Taip atsitiktiniu būdu man pasiūlius sutikau atvykti į Airiją 2005 m. pradžioje.

Šioje šalyje sutiktus vietos žmones pažinau kaip svetingus, darbščius ir pamaldžius. Tikiuosi, kad geriausi dalykai, patirti šioje šalyje, su kaupu sugrįžta į Tėvynę Lietuvą. Lietuvis elgiasi jau pagarbiau kelyje, namuose ir darbe.

Lankau lietuvius po visą Airiją, neišskiriant ir Š. Airijos su šv. Mišiomis,  gyvenimo džiaugsmo sakramentais ir skaudžios netekties valandose. Per tą laiką nuo pat pradžių yra artimas ir abipusis pagarbos ryšys su Lietuvos Atstovybe Airijoje ir joje dirbusiais bei esamu ambasadoriais. Bažnyčioje ir Atstovybėje yra švenčiamos tautinės bei religinės šventės, visi jaučiamės viena Lietuva.

Esti stiprus jaunatviškas bažnyčios chorelis, vedamas Ritos ir Loretos. Ilgus metus choreliui vadovavo kartu su Rita Jurgita, kuri neperseniausiai su šeima grįžo į Lietuvą. Esame jai dėkingi už ilgų metų savanorystę telkiant giesmę Dublino lietuvių širdyse.

Visoje šalyje turiu savo veikliuosius dangaus karalystės savanorius, kurie telkia, įspėja ir praneša vietos lietuviams apie mano atvykimą maldai ir dvasiniam susitikimui. Tai Roslanas ir Birutė, Daiva, Gintaras, Teresė, Rita ir Valdas, Vilija, Daiva, Kristina, Danutė, Jovita, Valdas ir Rasa, Irena, Raminta.

Užklupus pasaulinei epidemijai buvome ištikti netikėtumo – užsivėrus bažnyčios durims. Tačiau greit užduotas gyvenimo pamokas išmokome. Dėka šiuolaikinių technologijų, prisitaikėm melstis virtualiai. Šį Sekminių ir jubiliejinį mano sidabrinės kunigystės sekmadienį po ilgo pusmečio užkardymų meldėmės kartu su žmonėmis ir vėl.

Dieve, saugok mus neramiame šių dienų pasaulyje!

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

3 KOMENTARAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis