Kas tradiciškai geriausiai sekasi konservatoriams? A) Kiršinti Lietuvą. B) Dėl visų savo nesėkmių kaltinti klastingus priešus. C) Įvesti naujus mokesčius arba didinti esamus.
Visi šie trys punktai jau ne tik tapo šios partijos vizitine kortele, tačiau ir patys šios partijos nariai tapo tokie talentingi išvardintose srityse, kad visuomenė priima tai kaip neatsiejamą politikos duotybę, kai Lietuvoje eilinį sykį įvyksta rinkiminis nesusipratimas ir į valdžią vėl sugrįžta konservatoriai.
Konservatoriškos mokesčių politikos ypatumai
Tai puikiai sekėsi Andriui Kubiliui, kuris 2009 m. įvykdytos naktinės mokesčių reformos metu, kartu su 60 mokesčius liečiančiomis įstatymų pataisomis, padidino pridėtinės vertės mokesčio tarifą nuo 19 proc. iki 21 proc. Tai labai gerai sekasi ir dabartinei valdžiai, kuri jau mažiausiai trečią kartą per šią kadenciją bando didinti mokesčius. Na, ir nėra čia ko stebėtis, juk dešiniųjų „išmintingo“ valdymo rezultatai yra daugiau negu iškalbingi.
2020 m. spalio mėnesį, įvykus rinkimams, infliacija šalyje siekė 0,3 procento. Jau po metų ji sudarė apie 10 proc., o 2022 m. pabaigoje – 21,7 proc., ir pagal šį rodiklį Lietuva buvo tarp Europos valstybių lyderių.
2020 m. spalio mėnesį, įvykus rinkimams, infliacija šalyje siekė 0,3 procento. Jau po metų ji sudarė apie 10 proc., o 2022 m. pabaigoje – 21,7 proc.
Realusis darbo užmokestis, t. y. prekių ir paslaugų kiekis, kurį, įvertinus infliaciją ir atskaičius mokesčius bei kitus atskaitymus, galima įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį, dešiniesiems atėjus į valdžią, sudarė 112,2 proc., o 2022 m. pabaigoje – jau tik 91,2 proc. Kitaip tariant, gyventojų perkamoji galia smuko.
Pernai patvirtintame deficitiniame 2023 m. biudžete numatytos daugiau kaip 15,544 mlrd. eurų sieksiančios valstybės biudžeto pajamos ir 18,632 mlrd. eurų išlaidos. O valstybės skola sudaro apie 40 proc. BVP arba, vertinant nominaliai, – apie 23 mlrd. eurų.
Akivaizdu, kad esant tokiai prastai finansinei situacijai valstybėje ir nemažėjant valdžioje esančių dešiniųjų apetitui, visiems jų norams patenkinti Lietuvoje jau neužtenka pinigų, tad liko vienintelė išeitis – didinti mokesčius.
Nauji mokesčiai – būtinybė ar fantazijos stoka?
Žinoma, kai ministrų kabinetui vadovauja žmogus, kuris visą savo gyvenimą dirbo institucijose, kurių funkcija – rinkti pinigus iš mokesčių mokėtojų ir atiduoti juos kitiems. Vargu ar kas nors pačiame kabinete pagalvoja apie tai, o iš kur gi tie pinigai atkeliauja. Matyt, kaip tame anekdote, Vyriausybės nariai vis dar galvoja, kad pinigai valstybės biudžete atsiranda „iš spintelės“, kurioje geriau pasikapsčius, galima rasti dar vieną kitą milijoną eurų. Tad nenuostabu, kad šiomis dienomis visa Lietuva ūžia dėl eilinės kreivai paruoštos konservatorių mokestinės reformos. Ir tai tikrai ne pirmas ir ne paskutinis jų bandymas dar labiau apmokestinti žmones per šią kadenciją.
2022 m. Seimui buvo pateiktas liberalų vadovaujamos Aplinkos ministerijos paruoštas automobilių taršos mokestis, kuris nepraėjo net pateikimo stadijos. Tuomet valdantieji neketino sudėti ginklų ir konservatorių kontroliuojama Finansų ministerija pateikė dar vieną staigmeną – visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, kuris būtų taikomas visiems tokio turto savininkams, o ne tik tiems, kurių bendra nekilnojamojo turto vertė viršydavo 150 tūkst. eurų. Šis pasiūlymas, po mūsų organizuotos peticijos pasirašymo, iki Seimo posėdžių salės taip ir neatkeliavo.
Dabar gi konservatorių užvaldyta Finansų ministerija ketina imtis smulkiųjų verslininkų, lyg jiems būtų negana tų problemų, kurias teko patirti pandemijos metu.
Dabar gi konservatorių užvaldyta Finansų ministerija ketina imtis smulkiųjų verslininkų, lyg jiems būtų negana tų problemų, kurias teko patirti pandemijos metu, kai dėl visuotinių apribojimų jie buvo priversti stabdyti arba nutraukti savo verslus. O kur dar patirti nuostoliai dėl energetinės krizės?
Apie reformos esmę daug ir gražiai gali kalbėti patys jos iniciatoriai, tačiau esmė išlieka paprasta – esamų mokesčių didinimas ir naujų įvedimas.
Vidutinės klasės naikinimas – ne išeitis
Asmenims, dirbantiems pagal individualią veiklą, yra bloginamos darbo sąlygos. Jiems nuo 30 proc. iki 20 proc. mažinamas sąnaudų atėmimas arba „Sodros“ sąnaudos; būtų neleidžiami atskaitymai, jei taikomas sąskaitų rinkimo būdas; 1,31 proc. didėja „Sodros“ mokesčių tarifas; priklausomai nuo pajamų, didėja GPM tarifas nuo 15 proc. iki 27 proc.; nuo 20 tūkst. eurų iki 10 tūkst. eurų mažėja riba, iki kurios taikomas 5 proc. tarifas; nuo 43 iki 60 VDU didinama riba, nuo kurios nebeskaičiuojami mokesčiai „Sodrai“.
faktiškai, pagal naują apmokestinimo naštą, individualiai dirbantys verslininkai prilyginami pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims.
Tad faktiškai, pagal naują apmokestinimo naštą, individualiai dirbantys verslininkai prilyginami pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, neatsižvelgiant į tai, kad jie patiria žymiai didesnius darbo kaštus. Tokiems asmenims nėra jokių garantuojamų darbo dienų, darbo valandų, mėnesinių ar metinių pajamų. Jiems nėra garantuojamos jokios pajamos, nes viskas priklauso tik nuo jų pačių, o individualią veiklą vykdantis asmuo yra tiesiogiai atsakingas už savo veiklos tęstinumą. Individualią veiklą vykdantys asmenys patys susikuria ir išlaiko savo darbo vietą, tiesiogiai atsiskaitydami už patalpų nuomą, biuro, įrangos, reklamos ir kitas išlaidas. Tad faktiškai individualios veiklos vykdymo schema tampa beprasmė.
Kyla klausimas, kodėl būtent individualūs verslininkai taip neįtiko valdantiesiems. Ar čia jau tapo įprasta praktika – rinkti iš silpniausių ir pažeidžiamiausių, vengiant atlikti svarbiausią veiksmą – skatinti verslumą, gerinti sąlygas verslui, pritraukti investicijas ir pan. Kad didesni mokesčiai būtų mokami ne dėl to, kad jie dideli, o dėl to, kad didėja verslininkų pelnas. Tačiau vargu, ar toks mąstymas tinkamas buhalteriams, valdantiems mūsų valstybę.
Pabaigai…
Taip pat lieka neatsakytas klausimas, kokią realią naudą duos mokesčių didinimas išpūstam valstybės biudžetui. Ar nevertėtų vietoj mokesčių didinimo apsvarstyti biudžeto išlaidų mažinimo – efektyviau valdant valstybės turtą, griežčiau kontroliuojant viešuosius pirkimus, naikinant masinius valstybės pinigų švaistymus metų pabaigoje, žūtbūt vengiant juos grąžinti į biudžetą.
Paprastai pinigų atėmimas iš žmonių vadinamas vagyste. Tačiau tuomet, kai tai daro valstybė, tai jau vadinama gražiu, bet apgaulingu žodžiu „mokestinės naštos subalansavimas“. Būtų visai gerai, kad didindami mokesčius valdantieji tokius pačius kriterijus taikytų ir patys sau, balansuodami ne tik žmonių gyvenimus, bet ir savo norus.
