Ketvirtadienį Šv. Petro bazilikoje koncelebruotomis Mišiomis baigėsi nuo pirmadienio vykęs tarptautinis sinodinis klebonų susitikimas. Prieš tai, ketvirtadienio rytą, susitikime dalyvavusius kunigus priėmė popiežius Pranciškus.
Ketvirtadienio ryto susitikimas buvo privataus pobūdžio. Popiežius asmeniškai pasidalijo su kunigais savo mintimis. Oficiali kalba šia proga nebuvo sakoma, o vietoj jos buvo paskelbtas popiežiaus laiškas visiems klebonams, tarnaujantiems visų pasaulio vyskupijų parapijose.
Bažnyčia negalėtų gyvuoti be klebonų tarnystės ir pasiaukojimo. Ši tiesa tokia akivaizdi, kad skamba kone banaliai, rašo Pranciškus parapijose tarnaujantiems kunigams ir pirmiausia dėkoja jiems už kasdien uoliai atliekamą darbą. Klebonai iš vidaus pažįsta Dievo tautą, jos vargus ir džiaugsmus, jos turtingumą ir poreikius. Štai kodėl sinodiniu keliu einančiai Bažnyčiai taip labai reikalingi klebonai. Be jų nebūtų įmanoma keliauti visiems kartu.
Toliau savo laiške popiežius pereina prie esminio visos sinodinės kelionės tikslo – kad Bažnyčios misijoje dalyvautų visi pakrikštytieji. Pasak Pranciškaus, šio tikslo reikia siekti pradedant būtent nuo parapijų bendruomenių. „Būtina, kad parapijų bendruomenės vis labiau taptų vietomis, iš kurių pakrikštytieji išeina kaip misionieriai mokiniai ir į kurias sugrįžta džiaugdamiesi stebuklais, kuriuos Viešpaties padarė per jų liudijimą.“
Klebonai iš vidaus pažįsta Dievo tautą, jos vargus ir džiaugsmus, jos turtingumą ir poreikius.
Klebonai yra pašaukti lydėti bendruomenes, kurioms jie tarnauja, lydėti su įžvalgumu ir apaštališku uolumu, stengtis, kad tarnystė būtų pritaikyta misionieriškos sinodinės Bažnyčios poreikiams. Šis iššūkis yra skirtas visiems, kurie Bažnyčioje vykdo ganytojų tarnystę, – popiežiui, Romos kurijai ir vyskupams, taip pat klebonams ir visiems kunigams.
Toliau savo laiške popiežius pasiūlė tris dalykus, kurie turėtų įkvėpti kunigų gyvenimo būdą ir darbus. Visų pirma popiežius prašo klebonų savo specifinę sielovadinę tarnystę suvokti kaip pašaukimą atpažinti įvairialypes dovanas, kurias Šventoji Dvasia suteikia Dievo tautai.
Kunigui suteiktas dvasinės tėvystės pašaukimas nereiškia pranašumo kitų atžvilgiu, bet reikalauja atpažinti brangų potencialą, kuris glūdi visuose pakrikštytuosiuose, vyruose ir moteryse. Popiežius taip pat prašo parapijų lygmeniu taikyti sinodinį dvasinės įžvalgos metodą, mokytis ir praktikuoti bendruomeninio įžvalgumo meną.
Per pernai vykusią sinodo sesiją taikytas „pokalbių Dvasioje“ metodas gali būti sėkmingai taikomas ir parapijos bendruomenės lygmeniu. Galiausiai, kaip trečią dalyką, popiežius kunigams primena darnių santykių su kitais kunigais ir su savo vyskupu svarbą. „Negalime būti tikri tėvai, jei pirmiausia nesame sūnūs ir broliai“, – rašo Pranciškus.
Galiausiai popiežius rašo, jog jis tikisi, kad klebonai, kurie dalyvavo tarptautiniame sinodiniame susitikime, grįžę į savo šalis skatins apmąstymus apie klebonų ir visų parapijose dirbančių kunigų tarnystės atnaujinimą turint prieš akis sinodinį ir misionierišką Bažnyčios pašaukimą.
