REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Vilniuje į Tėvo namus palydėta sesuo Nijolė Sadūnaitė (skelbiama kardinolo S. Tamkevičiaus homilija)

ŠaltinisLAIKMETIS

Balandžio 3 d. Vilniuje į paskutiniąją kelionę buvo išlydėta sovietinio pasipriešinimo dalyvė, LKB “Kronikos” bendradarbė, Laisvės premijos laureatė Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Nijolė Felicija Sadūnaitė.

Nuo pat ryto į Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią plūdo tikintieji ir geravaliai žmonės atsisveikinti su viena iškiliausių Lietuvos asmenybių. Paskutinę pagarbą velionei atidavė Bažnyčios ir šalies vadovai, kultūros veikėjai ir buvę sesers bendražygiai. Prie karsto stovėjo Lietuvos kariuomenės garbės sargyba.

Šv. Mišių koncelebracijai, kurioje dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai, abu Lietuvos kardinolai, Šv. Tėvo pasiuntinys Lietuvoje ir Baltijos šalyse Antun Pedar Rajič, vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Kardinolas S. Tamkevičius: sesers Nijolės gyvenime ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika

Šv. Mišių metu homiliją pasakė kardinolas Sigitas Tamkevičius. Skelbiame visą homilijos tekstą.

“Per Velykas minime patį svarbiausią žmonijos istorijos įvykį – mūsų Viešpaties iš numirusiųjų prisikėlimą. Šis įvykis paliečia kiekvieną žmogų priėmusį į savo gyvenimą Jėzų Kristų, nes Jo prisikėlimas atveria perspektyvą, dėl kurios tikrai verta džiūgauti. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo“ (Rom 6, 10)

Iš pirmojo amžiaus mus yra pasiekęs rašytinis dokumentas – apaštalo Pauliaus mokinio Luko parašyta knyga „Apaštalų darbai“. Joje pasakojama apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius po Jėzaus prisikėlimo. Petras susirinkusiai miniai kalbėjo: „Mes esame liudytojai visko, ką jis (Jėzus) yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <…> iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10,39-42). Sujaudinti Petro kalbos žmonės klausė, ką jie turėtų daryti? Petras ragino atsiversti ir pasikrikštyti, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną.

Tik ką girdėjome pasakojimą, kaip apaštalas Petras pagydė luošą elgetą. Šis paprašė tik išmaldos, o gavo didžiausią dovaną – buvo pagydytas iš prigimto luošumą. „Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“ (Apd 3,8).

Susirinkome atsisveikinti ir palydėti į Tėvo namus iškeliavusią seserį Nijolę, kuriai labai tinka „Apaštalų darbų“ knygos žodžiai: „Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“.

Paveiksluose matome nutapytus šventuosius labai rimtais veidais ir galima susidaryti nuomonę, kad visi šventieji yra panašūs. Sesers Nijolės gyvenimo šventumas buvo, būtent, šiek tiek kitoks. Prieš Mišias klausėmės jos gyvenimo istorijos pasakojimo, kuris išryškino jos dvasinį gyvenimą, kuris buvo apstus ne tik kančios, bet ir tyro džiaugsmo, kuris visuomet vainikuoja besąlyginę ištikimybę Evangelijai.

Kas nulėmė tokį ses. Nijolės dvasinį gyvenimą? Be jokios abejonės didžiausia Dievo dovana buvo ses. Nijolės sveikai religingi tėveliai. Iš jų paveldėjo sveiką, optimistišką charakterį, iš jų mokėsi Dievą laikyti gyvenimo centru bet kokiose sąlygose: ir kai viskas gerai klojasi, ir kai tenka nešti sunkų gyvenimo kryžių.

Sovietiniais metais, kai mokyklose buvo diegiama ateistinė pasaulėžiūra, jaunutei Nijolei pasirinkti Dievui pašvęstąjį gyvenimą reiškė apsisprendimą, kad Dievas jai bus žvaigždė, kurį švies ir rodys kelią, pilną pačių netikėčiausių išbandymų. Areštas, sunkūs tardymai, teismas, paskyręs šešerių metų bausmę, lageris ir tremtis Sibire buvo tie išbandymų keliai, kuriais teko eiti jaunai vienuolei, pasirinkusiai gyvenimo centru ne marksistinę ideologiją, bet už žmones gyvybę paaukojusį Jėzų Kristų. Tie išbandymai buvo Dievo dovana, nes niekas žmogaus negali taip priartinti prie Dievo, kaip kantriai pereiti kančios keliai.

Ses. Nijolė labai anksti suvokė, kad tikėjimas be meilės, be gerų darbų būtų miręs, todėl jos gyvenime labai ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika. Šios meilės orbitoje buvo ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir pavergta Tėvynė. Neatsitiktinai ses. Nijolė įsijungė į kovos už laisvę judėjimą. Teisiama ji žinojo, kad laukia ilgas nelaisvės kryžiaus kelias, bet sąmoningai jį rinkosi.

Teismo metu ses. Nijolė kalbėjo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms, Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausia meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų“.

Ses. Nijolės meilės orbitoje buvo ir tie, kurie ją tardė, gąsdino ir nuteisė. Juos visus ji laikė savo broliais, kuriuos Dievas labai myli, tik tie broliai yra nelaimingi, nes neturi tikėjimo ir meilės. Ses. Nijolė jų nekeikė, bet už juos meldėsi.

Paklausta, kas per 85 – erius metus jos gyvenimo metus jai buvo svarbiausia, ses. Nijolė atsakė: „Tai kad Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Tikėti jo Sūnumi Jėzumi – tai tikėti, kad meilė yra galingesnė už neapykantą, ir už bet kokį blogį. Meilė turi tapti mūsų gyvenimo pagrindu“.

Labai simboliška, kad Dievas ses. Nijolę pasikvietė pas save pasauliui švenčiant Kristaus Prisikėlimą. Laidotuvėse melskimės, kad mes, dar keliaujantieji, būtume Kristaus Prisikėlimo liudytojais, šiek tiek panašiais, kokia buvo ses. Nijolė.”

Laidotuvių apeigoms vadovavo vyskupas J. Kauneckas

Po Mišių Vatikano atstovas arkivyskupas P. A. Rajič tarė atsisveikinimo žodį ir perdavė artimiesiams popiežiaus Pranciškaus užuojautą. Gedulinga procesija, kuriai, kaip ir laidojimo apeigoms, vadovavo s. N. Sadūnaitės bendražygis laisvės kovose Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, nuvilnijo į Verkių kapines.

Gedulingoje procesijoje dalyvavo virš 20 kunigų, pašvęstojo gyvenimo atstovai, Seimo nariai, visuomenininkai.

Norintiems pagerbti mirusiosios kilnaus gyvenimo atminimą, buvo išreikšta sesers Nijolės valia vietoj gėlės žiedo paaukoti Vilniaus arkivyskupijos Carito valgyklai “Betanija”, vargšams ar pagelbėti jums žinomai stokojančiai šeimai ar asmeniui.

N. Sadūnaitė gimė Kaune 1938 metais, Anykščiuose baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą, 1970 metais Vilniuje – medicinos seserų kursus.

Aktyvi antisovietinė veikėja N. Sadūnaitė 1975 metais sovietų režimo buvo nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą.

Vienuolės kelią po mokyklos pasirinkusi moteris buvo nuteista trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir po to dar trejiems metams tremties.

Grįžusi į Lietuvą N. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą, dėl to buvo toliau sovietų saugumo persekiojama.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

2018 metais N. Sadūnaitei įteikta Seimo įsteigta Laisvės premija, skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Joms ji skyrė ypatingą dėmesį iki pat savo iškeliavimo į amžinybę.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

4 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte