REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Metų pabaiga ir ar popiežius turėtų atsistatydinti?

Metų pabaigoje „nori nenori“ kyla mintys apie laiką. Žinome, kad šalia chronologinio laiko yra ir tas, laikas, kurį simboliškai vadiname Kairos laiku, nes pastarasis nepasiduoda jokiai chronologijai. Visgi, mums čia, žemėje, duotas, visų pirma, chronologinis laikas, kuris perfrazuojant apaštalą Paulių (Ef 5, 16) gali būti vadinamas tiek „džiaugsmingu“, tiek ir „piktu“, nes būtent už jo tinkamą panaudojimą turime duoti ataskaitą dėl savo talentų panaudojimo. Visgi, nėra lengva įvertinti prabėgusį Chronos laiką, nepametus iš akių ir Kairos laiko perspektyvos.

Taigi, atsiverčiu savo telefono 2023 metų kalendorių ir žiūriu, kokią įvykių chronologiją ten rasiu. Visų pirma, sausio pradžioje randu įvairius Naujametinius susitikimus su draugais, kolegomis ir pažįstamais, kartais atvykusiais iš užsienio šalių aplankyti savo artimųjų. Vasario mėnesį randu pavasario semestro paskaitų pradžią, dalyvavimą “Marijos radijo” laidoje ir Vasario 16-osios pokylyje Kaune. Kovo mėnuo – poilsio savaitgalis Druskininkuose, Kovo 11-osios renginys, KATI penktadienio diskusija, ateitininkų sendraugių valdybos posėdis. Balandis – STI knygos „Baimės metai“ pristatymas Kaune, vėliau dalyvavimas knygos apie A. Dirsytę pristatyme Seime, Ateitininkų federacijos metinė konferencija, gavėnios rekolekcijos ir šv. Velykos.

Gegužės mėnesį – renginys su Teisės fakulteto pirmakursiais Kairėnuose ir nuotolinė konferencija su Lodzės universitetu. Birželis – diplomų teikimo šventė Vilniaus universitete bei Baltijos studijų plėtros asociacijos konferencija Vytauto Didžiojo universitete. Liepos mėnuo – dalyvavimas Nijolės Bražėnaitės laiškų Juozui Lukšai Daumantui pristatyme M. Mažvydo bibliotekoje ir sendraugių ateitininkų vasaros stovykla Berčiūnuose. Rugpjūtis – trumpos atostogos Palangoje ir įvairūs vasariniai susitikimai su draugais. Rugsėjis – rudens semestro paskaitų pradžia, Sąžinės laisvės konferencija Šiluvoje, kelionė į Ekspertų grupės metinį susitikimą Strasbūre. Spalis – Teisės mokslo pietų renginys Teisės fakultete ir vieša paskaita apie Konstituciją. Lapkritis – išvyka į stažuotę Sienoje, o gruodį – į Lilio universitetą Prancūzijoje ir pagaliau – šv. Kalėdos jau Lietuvoje.

Visgi, šiuose įrašuose telefone, neatsispindi jausmai, nuotaika ir išgyvenimai, kuriems be abejonės darė įtaką vis dar besitęsiantis karas Ukrainoje, spalio 7-osios “Hamaso” išpuolis Izraelyje ir pastarojo atsakas Gazos Ruože. Tačiau šių metų gruodžio 18 dieną katalikų dėmesį ypač patraukė Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija “Fiducia supplicans“, kurią pasirašė popiežius Pranciškus ir kurioje, be kita ko, skelbiama, jog katalikų kunigai gali laiminti kartu gyvenančias tos pačios lyties poras. Manyčiau, kad šis gruodžio 18-osios įvykis turi ne tik Chronos, bet ir Kairos laiko perspektyvą, nes susijęs su chronologiniam laikui nepavaldžiais dalykais.

Mąstant apie šią deklaraciją, visų pirma, į galvą ateina mintis, kad laiminimas reiškia ir pritarimą, todėl nesuprantama, kaip Katalikų Bažnyčia gali pritarti nuodėmei? Juolab, kad šioje deklaracijoje nepaaiškinta, kodėl ji keičia prieš dvejus metus tos pačios dikasterijos paskelbtą dokumentą, kuriame toks laiminimas buvo draudžiamas: taigi, neaišku, kaip dviejų chronologinių metų laikas galėjo pakeisti virš-chronologines tiesas. Be to, pastarasis klausimas nebuvo kaip nors bendrai diskutuojamas Katalikų Bažnyčios sinodo 2023 metų sesijoje Romoje.

Taigi, kodėl šiuo klausimu reikėjo taip skubėti? Kaip bevertintume gruodžio 18-osios įvykį, reikia pasakyti, kad ši deklaracija ir popiežiaus pritarimas jai yra klaida, nes viešai laiminti ir pritarti galima ne nuodėmėje gyvenančią ir nieko keisti neketinančią porą, o keistis pasiryžusį žmogų, analogiškai tam, kas vyksta kiekvieno mūsų išpažinties metu. Šis įvykis taip pat skatina vėl apmąstyti, ką reiškia popiežiaus skelbiamo tikėjimo ir doros klausimų neklystamumo dogma.

viešai laiminti ir pritarti galima ne nuodėmėje gyvenančią ir nieko keisti neketinančią porą, o keistis pasiryžusį žmogų, analogiškai tam, kas vyksta kiekvieno mūsų išpažinties metu.

Taigi, čia kyla klausimas, kaip galėtume reaguoti į šią deklaraciją? Juolab, kad jau dabar žinoma, jog kai kurie vyrų vienuolynai (pvz., marijonai) bei kai kurių šalių atskiri vyskupai ar net vyskupų konferencijos viešai pareiškė, jog savo vienuolyne, vyskupijose ar net visoje šalyje neleidžia kunigams laiminti tokių porų.

Pavyzdžiui, Kazachstano vyskupai teigia, kad minėta deklaracija prieštarauja Dieviškajam apreiškimui ir Bažnyčios mokymui, o Ukrainos vyskupų konferencija atkreipė dėmesį į dokumento dviprasmiškumą bei į tai, kad dokumente trūksta paskatinimo tokioms poroms atsigręžti į atgailą ir atsivertimą. Lenkijos vyskupų konferencija, kaip ir dauguma vyskupų kai kuriose Afrikos valstybėse (pvz., Zambijoje, Malavyje ir kitur) taip pat atsisakė laiminti šias poras.

Toks dalies vienuolynų ir vyskupų prieštaravimas popiežiui tikėjimo ir doros klausimais yra iki šiol Bažnyčios istorijoje negirdėtas dalykas. Manytina, jog į tokią vyskupų poziciją Vatikanas turės kažkaip reaguoti, todėl labai tikėtina, kad gali įvykti ir tai, kas galėtų būti vadinama Bažnyčios skilimu.

Kaip žinia, pirmoji didelė Bažnyčios schizma XI amžiuje įvyko daugiau dėl politinio konflikto tarp dviejų tuometinių politinių – kultūrinių centrų: Europos Vakaruose – Romos ir Rytuose – Konstantinopolio. Tuo tarpu antrasis skilimas XVI amžiuje įvyko jau pačioje Vakarų Bažnyčioje, sąlygotas, be kita ko, tam tikros dorovinės krizės ir supasaulėjimo Bažnyčioje. Šia prasme dabartinė krizė Katalikų Bažnyčioje yra kažkiek panaši į minėtą XVI amžiaus krizę, nes ji taip pat yra sąlygota gilaus dorovinio nuosmukio Bažnyčioje (tiek hierarchinėje, tiek ir pasaulietinėje terpėje): čia galima prisiminti dabartinius finansinius, moralinius ar kitus kanoninius nusižengimus. Visgi, labai norėtųsi, kad toks skilimas neįvyktų, o mes pasimokytume iš istorijos, nes XVI amžiaus Bažnyčios skilimas atnešė Europai šimtmetį užsitęsusius vadinamuosius religinius karus.

Taigi, atsakymas į šį nelengvą klausimą galėtų būti tas, kad, visų pirma, dėl tokios klaidos nereikia nusisukti nuo Bažnyčios. Atvirkščiai, nenustokime melstis už popiežių, Bažnyčią ir jos vienybę, nes Šventasis Tėvas, kaip ir bet kuris kitas tikintysis, turi galimybę pripažinti savo klaidą ir ją ištaisyti. Juk bet kokia krizė kartu yra ir galimybė, nes viena iš šio graikiško termino reikšmių yra „lemtingas posūkis“.

Tuo tarpu, jei klaida nebūtų ištaisyta, manyčiau, jog popiežius Pranciškus turėtų atsistatydinti (panašiai, kaip tai padarė Benediktas XVI-asis), nes priešingu atveju jo popiežiavimo dvasinis palikimas iš Kairos laiko perspektyvos galėtų sąlygoti dar didesnį tikinčiųjų dvasinį sumišimą ir susiskaldžiusį katalikų pasaulį. Visgi, tam, kad to neįvyktų nuo 2024 m. sausio 1 dienos kviečiu melstis noveną, skirtą Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

100 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte