REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Kun. Viktoras Ačas: atsiradus sunkumams, svarbiausia, kaip juos įveiki

ŠaltinisGARGŽDAI.LT

Klebonas kanauninkas Viktoras Ačas jau aštuoneri metai tarnauja Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijoje. Klebonas prisipažįsta, kad kartais jaučiasi pralaimėtojas ir užplūsta nesėkmės jausmas, nes gi nesi visagalis, o tokia jausena galbūt kylanti iš to, kad kunigai ruošiami kaip idealistai. Užplūdusias sunkias akimirkas dvasininkui padeda įveikti malda, kunigų bendrystė, ryšys su jaunais žmonėmis, jų staigmenos. Kaip antai kartą, grįžus iš Romos, klebonas ėjęs takeliu į bažnyčią, o netikėtai vaikai iš skirtingų pusių jam pradėjo groti įvairiais muzikos instrumentais. Tokie momentai labai sušildo kūrybiško dvasininko širdį.

Kokį save prisimenate vaikystėje?

– Esu kilęs iš Šilalės krašto, Varsėdžių kaimo. Kaip ir daugelis mėgdavau dūkti su vaikais, leisti laiką gamtoje. Jau nuo pat vaikystės nuolat dalyvaudavau įvairiose Bažnyčios veiklose su jaunimu, turėjau labai draugišką bendruomenę. Buvau entuziastas, tarp draugų norėdavau būti lyderiu. Užaugau labai savarankiškas. Tėvai manęs nekontroliavo, turėjau aiškias pareigas, nustatytas moralines nuostatas, bet visada jaučiau laisvę ir pasitikėjimą iš jų. Vaikystė tikrai buvo labai šviesi, tačiau, manau, kiekvienas gyvenimo etapas yra savaip gražus ir įdomus.

Kuo svajojote tapti užaugęs?

– Niekada nežinojau tikslios savo ateities profesijos, turėjau įvairių apmąstytų. Galvojau, gal rinktis miškininkystę, nes visą vaikystę augau gamtoje. Mokykloje patiko tikslieji mokslai, tad buvo svarstymų studijuoti inžineriją. Tačiau 10 klasėje pajaučiau pašaukimą kunigystei ir ją pasirinkau.

Kaip reagavo draugai ir artimieji, kai nusprendėte stoti į seminariją?

– Mano šeima tikinti, jie šią žinią priėmė visiškai lengvai. Žinojau, kad ir ką pasirinkčiau, jie mane palaikys. O draugai vėliau man sakė, jog jautė, kad kažkas panašaus iš manęs bus (šypsosi). Visada religiniame gyvenime buvau aktyvus, tad jie mano ateitį ir siejo su Bažnyčia.

Ar nuo pat pirmų seminarijos dienų supratote, kad tai jūsų kelias?

– Pradžioje seminarijoje buvo tikrai sunku. Trūko filosofinio, psichologinio paruošimo. Kadangi buvau labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, pirmais metais viską mokiausi mintinai. Tekdavo išmokti ir po šimtą puslapių, turėjau labai gerą atmintį. Todėl kildavo daug dvejonių, mąsčiau, ar tiktai šitas kelias man, nesupratau daug dalykų. Tik vėliau, po metų, atradau mokymosi sistemą, pripratau prie dienotvarkės, susiradau gerų draugų ir dvejonės išgaravo. Seminarijoje labai akcentuojamas žmogiškumas. Nebuvo konkurencijos, jautėme didelę pagarbą vieni kitiems. Turbūt nebuvau patyręs didesnės pagarbos nei ten, tai mane labiausiai žavėjo.

Kokį įspūdį paliko metai studijų ir praktikos Milano katalikų universiteto Teologijos fakultete?

– Iš labai griežtos aplinkos Lietuvoje aš nuvažiavau į visišką laisvę. Seminarijoje mano gyvenimas buvo labai aiškiai sudėliotas. Su draugu susitikti mieste gali tik penktadienį kelioms valandoms. Televizorių įsijungti leidžia tik sekmadienį po pietų. O pakliuvus į Italijos aplinką, daug kas pasikeitė. Jaunimas ten kas dieną turėjo įvairiausių veiklų, visi labai draugiški, aktyvūs. Kadangi atvykau iš Rytų Europos, buvau populiarus, mane nuolat visur kviesdavo.

Sykį net nusivedė į naktinį klubą. Atsimenu, sužinojęs, kad ten eisiu, išsigandau. Iš karto nubėgau pas kleboną, skundžiausi, kad nenoriu, Lietuvoje man tai būtų draudžiama. O šis nusijuokė ir atsakė, jog privalau ten važiuoti, klierikas turi pabūti ir naktiniame klube. Žinoma, niekad nedariau to, ko nedera klierikui, tačiau patyriau nuostabių akimirkų būdamas Italijoje ir turėdamas daug laisvės.

Dabar jaučiatės įspraustas į rėmus?

– Nesijaučiu. Italijoje prabėgo gražios jaunystės dienos, tačiau Lietuvą aš myliu labiausiai. Esu žemaitis, o jie yra sėslūs žmonės, tad žemaitiškas kraujas jaučiasi. Man patinka, kur esu, kokį ryšį kuriu su žmonėmis čia. Turėjau pasiūlymų išvažiuoti į užsienį, bet niekad nebenorėjau.

Ar atsimenate savo pirmąsias šv. Mišias? Kokios buvo užplūdusios emocijos, jausmai?

– Buvau išsiblaškęs, labai jaudinausi. Bijojau, atrodė viską darau blogai, nors pasiruošimo laikotarpį turėjome ilgą. Tikrai buvo daug emocijų, visgi jaučiausi palaimos būsenoje. Atsimenu, ir pirmieji krikštai, ir santuokos buvo labai gąsdinančios, nežinai, ar tikrai nieko nepraleidai, atlikai viską reikiamai. Aišku, tos pirmos akimirkos visada yra šventinės. Ateina daug pažįstamų, draugų sveikinti, pasižiūrėti, koks tas kunigas „išėjo“, gauni labai daug dėmesio. Visi lyg angelą ant rankų nešioja, o jau tik paskui prasideda sunkumai.

O kas sunkiausia kunigystėje?

– Sunkiausia visada išlaikyti artimą ryšį su Dievu ir savo bendruomene. Kartais jaučiuosi pralaimėtojas ir užplūsta nesėkmės jausmas, turbūt dėlto, kad mus, kunigus, ruošia kaip idealistus. Iniciatyvos, planų yra įvairiausių, dvasia užsidegusi padaryti daug, tačiau tada pajauti, kad turi ribotą kiekį jėgų, nesi visagalis ir negali visko įgyvendinti. Kai atsiranda sunkumų, svarbiausia, kaip tu juos įveiki.

Mano pati didžiausia gyvenimo stiprybė šalia maldos yra kunigiška draugystė. Kai tarpusavyje pasikalbam, tada matai, kad visi išgyvenam tą patį, esam bendraminčiai, supranti vienas kitą iš pusės žodžio. Su parapijiečiais yra kitaip. Turiu daug nuostabių, artimų žmonių bendruomenėje, tačiau jie turi savo gyvenimą, darbą, šeimą, ne visada eina išvien su tavimi ir tavo idėjomis.

Ar lengva rasti ryšį su jaunais parapijiečiais?

– Jaunimas mane labiau supranta. Jie yra atviri, geros dvasios. Gal jauni žmonės nėra nuoseklūs, tačiau jie paprasti, neįsižeidžia, neužsidaro. Turiu parapijoje jaunimo komandą, kuri užsidegusi kurti, dalyvauti įvairiose veiklose. Jie įsitraukė į socialinę veiklą, savanorystę, kartą per mėnesį daro susibūrimus, renginius. Taip pat patarnauja Mišioms, gieda jaunimo chore, turime ateitininkų grupę. Su jais nuėjome labai gražų kelią.

Ar buvo, kad aktyviai į Bažnyčios veiklas įsitraukęs jaunas žmogus atsitolino?

– Buvo tokių, kurie užsiminė, kad yra ties perdegimo riba. Jauni žmonės nori viską greitai aprėpti, visur dalyvauti. Man atrodo, galėtų geriau pramogauti, pabūti su draugais, juk čia pats smagiausias laikas. O jie pradeda gyventi suaugusiųjų gyvenimą, pamiršta džiaugsmą, apsikrauna rūpesčiais ir tada perdega. Žinoma, smagu, kai jie aktyvūs, neša tą krūvį, atlieka viską atsakingai, geranoriškai, kartais net norėtųsi, kad savo motyvacija užkrėstų ir suaugusiuosius.

Kokių įsimintinų akimirkų turėjote su bendruomenės jaunimu?

– Man smagiausios jų netikėtos staigmenos. Kartą, grįžus iš Romos, ėjau takeliu į bažnyčią ir netikėtai vaikai iš skirtingų pusių man pradėjo groti įvairiais muzikos instrumentais. Tokie momentai labai sušildo širdį. Vaikai sugeba savo staigmenomis numušti visą susikaupusį emocinį krūvį ir neigiamas mintis. Mes su jais daug keliaujam, švenčiam gimtadienius, rengiame stovyklas. Tad gražių akimirkų susikaupia labai daug.

Ko palinkėtumėte jaunimui?

– Kuo daugiau bendrauti su draugais. Eiti ten, kur patys nori, ne tėvai. Nepamiršti, kad jie turi atrasti savo pašaukimą ir savo kelią. O svarbiausia per greitai nesuaugti, neparduoti savo vaikystės ar jaunystės, mėgautis šiuo žaismingu, laisvu gyvenimo laikotarpiu.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte