REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl asmenų artimų kontaktų uždarose erdvėse ribojimo paskelbus karantiną

ŠaltinisTEISĖ PRO

2023 m. gegužės 31 d. Konstitucinio Teismo nutarimo pradžioje teigiama, jog Kauno apylinkės teismas 2021 m. liepos 14 d. nutarimais pripažino pareiškėjas kaltomis padarius administracinį nusižengimą, už tai, kad jos karantino laikotarpiu, t. y. 2021 m. gegužės 30 d., bute „artimai kontaktavo“ su šešiais (ne vieno namų ūkio) asmenimis.

Pareiškėjos kreipėsi į Konstitucinį Teismą po to, kai apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai paliko galioti minėtą apylinkės teismo nutarimą, išsakydamos abejonę, ar minėtas Vyriausybės nutarimo reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio nuostatai, kad judėjimo laisvė gali būti varžoma „tik įstatymu“.

Tačiau Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu nerado minėto Vyriausybės nutarimo prieštaravimo Konstitucijai ir taip pratęsė savo nutarimų, susijusių su Vyriausybės priemonių karantino metu vertinimo, „sagą“. Turbūt mažai kam kilo abejonių dėl galutinio sprendimo šioje byloje. Jis visiškai atitiko ankstesnę Konstitucinio Teismo poziciją analogiškais klausimais.

Štai 2022 m. birželio 21 d. nutarime konstatuota, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras galėjo riboti ar net visai uždrausti teisę į darbą ar kitas konstitucines žmogaus teises, nors įstatymas nenustatė tokio šios institucijos ribojimo kriterijų ir sąlygų; 2022 m. spalio 12 d. nutarime buvo konstatuota, jog nepasiskiepijusius nuo kovido darbuotojus galima buvo nušalinti nuo darbo, nemokant jiems darbo užmokesčio; 2023 m. sausio 24 d. nutarime buvo konstatuota, kad odontologijos paslaugų teikimo laikinas draudimas neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymams.

Taip pat šiame kontekste galima prisiminti Konstitucinio Teismo 2022 m. vasario 9 d. sprendimą nutraukti pradėtą teiseną dėl „galimybių paso“ konstitucingumo ir tų pačių metų balandžio 28 dienos sprendimą grąžinti prašymą pareiškėjui (LVAT) dėl operacijų vadovo teisės numatyti žmogaus konstitucinių teisių ribojimus, nors tokie ribojimai nenumatyti įstatyme.

Čia nėra vieta ir laikas pateikti bendrą Konstitucinio Teismo jurisprudencijos vertinimą karantino metu, apie tai ateityje bus rašomi moksliniai straipsniai ir disertacijos, tačiau galima pasakyti, jog šio Konstitucinio Teismo nutarimo pozicija puikiai dera su minėtų kovidinių priemonių „neprieštaravimo Konstitucijai sagos“ logika, ir būtų sunku tikėtis kitokios Teismo perspektyvos artimoje ateityje, net jei minėtų priemonių konstitucingumo klausimas iškiltų kokiu nors kitu „kampu“.

Visgi, čia taip pat reikia pasakyti, jog ši Konstitucinio Teismo (Vyriausybės vykdytų karantino priemonių) jurisprudencija nukrypo ne tik nuo ankstesnės žmogaus teisių ribojimo doktrinos „ordinariniu“ metu, bet net ir nuo Vyriausybės migrantų „atgręžimo politikos“ veiksmų vertinimo nepaprastosios padėties metu. Bet apie viską iš eilės.

Kas yra asmuo ir ar asmenų „artimi kontaktai” gali prieštarauti Konstitucijai?

Taigi, 2023 m. gegužės 31 d. Konstitucinio Teismo nutarimas susijęs su tuo, jog pareiškėjos prašo ištirti, ar Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuostata, numačiusi daugiau nei dviejų šeimų arba daugiau nei 5 asmenų (nepriklausančių tai pačiai šeimai) artimų kontaktų uždarose patalpose draudimą, neprieštarauja reikalavimui, kad piliečių konstitucinė judėjimo laisvė, numatyta Konstitucijos 32 straipsnyje, galėtų būti varžoma tik įstatymu.

Beje, šiame kontekste svarbu tai, kad administracinis nusižengimas (dėl šešių asmenų tarpusavio bendravimo) buvo fiksuotas 2021 m. gegužės 30 dieną, tuo tarpu pagal Vyriausybės nutarimo 2021 m. gegužės 26 d. redakciją (kuri įsigaliojo 2021 m. birželio 1 dieną), artimo bendravimo uždarose patalpose „draudimo kartelė“ buvo atlaisvinta nuo 5 iki 10 asmenų.

Todėl šį artimo bendravimo draudimų reguliavimą buvo galima vertinti ir tokio reguliavimo aiškumo kontekste, nes jis keitėsi gana dažnai, o šie pokyčiai dažnu atveju buvo skelbiami ne teisės aktų registre, o visuomenės informavimo priemonėse, be to, kartais nebuvo tinkamai laikomasi teisės galiojimo atgal draudimo principo.

Kitaip tariant, žmogaus teisių principas, kad viskas leidžiama, jei tai nėra uždrausta, karantino metu buvo praktiškai pakeistas kitu principu.

Kitaip tariant, žmogaus teisių principas, kad viskas leidžiama, jei tai nėra uždrausta, karantino metu buvo praktiškai pakeistas kitu principu: viskas draudžiama, nebent tiesiogiai valdžios leidžiama. Todėl gyventojams nebuvo lengva susigaudyti, koks konkretus draudimas konkrečiu metu galioja ir atitinkamai pasirinkti savo elgesio modelį.

Tačiau vertinant minėtos Vyriausybės nutarimo nuostatos konstitucingumą, svarbiausia yra išsiaiškinti asmenų tarpusavio „artimų kontaktų“ sąvokos turinį, nes Vyriausybės nutarime, kaip minėta, buvo nustatyta, jog „draudžiama […] daugiau nei dviejų šeimų ir (ar) dviejų namų ūkių arba daugiau nei 5 asmenų uždarose erdvėse, arba daugiau nei 10 asmenų atvirose erdvėse artimi kontaktai”. Taigi, pareigūnai (o vėliau – ir teismai), taikydami šią Vyriausybės nutarimo nuostatą, turėjo, visų pirma, išsiaiškinti, ką reiškia asmenų „artimi kontaktai“ uždaroje erdvėje (šiuo atveju – bute). 

Ar ši nuostata reiškia tik bendrą buvimą tame pačiame bute (ar tik – tame pačiame kambaryje), o galbūt „artimi kontaktai“ reiškia kažkokį intensyvesnį tarpusavio bendravimo artumo lygį? Pagaliau, kaip šią nuostatą reikėtų vertinti, jei visų šešių asmenų kontaktų artumas (intensyvumas) buvo skirtingas, pavyzdžiui, jei vienas asmuo visą laiką praleido virtuvėje, trys šalia vienas kito žiūrėjo televizorių, o kiti du visuomet buvo apsikalbinę? Kitaip sakant, ar baustinas buvo bendras buvimas toje pačioje patalpoje, ar tik tam tikro intensyvumo „artimi kontaktai“?

Šitie klausimai gali pasirodyti gana juokingi, formalūs ar keisti, tačiau jie parodo visą Vyriausybės bandymo sureguliuoti asmenų tarpusavio „kontaktų“ intensyvumo absurdiškumą. Juk visi suprantame, kad žmogus, gyvendamas visuomenėje, gali funkcionuoti tik kaip asmuo (lot. per-sona), t.y. per-santykį su kitu asmeniu, o šį asmens socialumą Konstitucija nuo valstybės kišimosi gina ne tik per Konstitucijos 32 straipsnyje numatytos judėjimo laisvės garantiją (kuria buvo remiamasi šiame individualiame konstituciniame skunde), tačiau, visų pirma, per žmogaus orumo (21 str. 2 d.), jo laisvės neliečiamumo (20 str.) ir privataus gyvenimo neliečiamumo (22 str. 1 d.) garantijas. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, žmogus tampa asmeniu tik per santykį („kontaktą“) su kitu, todėl valstybė neturi ir negali reguliuoti žmogaus privataus gyvenimo bei draugystės formų ar šių santykių „kontaktų artimumo“ ar jų intensyvumo.

Aišku, pagal Konstituciją, net ir pagrindinės konstitucinės žmogaus teisės gali būti ribojamos, tačiau, pagal Konstituciją, tokio ribojimo teisinė forma gali būti tik įstatymas, o ribojimo pagrindas turi būti numatytas pačioje Konstitucijoje, pvz.: nusikaltimo padarymas (20 str. 3 d.), kitų žmonių teisių ir laisvių varžymas (28 str.) ir kiti Konstitucijoje numatyti pagrindai.

Taigi, „užbėgant už akių“ galima pasakyti, kad jau pats Vyriausybės siekis kažkaip sureguliuoti ar visiškai uždrausti kaimynų, giminaičių, draugų ar pažįstamų tarpusavio „artimus kontaktus“, net ir karantino metu, ne tik prieštaravo Konstitucijai pagal turinį, bet ir buvo pasmerktas žlugti nuo pačios tokio draudimo pradžios, nes yra praktiškai neįgyvendinamas, nebent bandytume įsivaizduoti totalitarinę Orwello „1984-ųjų“ valstybę, kontroliuojančią asmenų tarpusavio bendravimo formas jų pačių namuose.

Ar Konstitucija yra tik vienas Konstitucijos straipsnis?

Toks klausimas taip pat gali pasirodyti švelniai tariant keistas, tačiau jis visiškai teisėtai gali kilti, perskaičius čia analizuojamą Konstitucinio Teismo nutarimą. Jau buvo minėta, kad šioje byloje pareiškėjos kėlė klausimą, ar Vyriausybė minėtomis „artimų kontaktų“ draudimo nuostatomis nepažeidė Konstitucijos formaliuoju požiūriu, t. y. – jos 32 straipsnyje numatyto reikalavimo, jog judėjimo laisvė gali būti ribojama tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu (šiuo atveju – Vyriausybės nutarimu).

Tačiau Konstitucinis Teismas nusprendė tokio reguliavimo formos klausimo visai nenagrinėti, nes, pasak Teismo, Vyriausybės nustatytas asmens „artimų kontaktų“ draudimas nėra susijęs su pareiškėjų skunde minimu žmogaus teisių turiniu, t. y. nesusijęs su judėjimo laisve pagal Konstitucijos 32 straipsnį.

Visgi, ar Konstitucinis Teismas galėjo susiaurinti Vyriausybės priemonių konstitucingumo turinio tyrimo lauką šioje byloje iki minėtų priemonių vertinimo judėjimo laisvės (t. y. vieno Konstitucijos straipsnio) atžvilgiu? Atsakymas vienareikšmis – ne, nes pagal Konstituciją (žr. 102 ir 105 str.), Konstitucinis Teismas tiria teisės aktų atitiktį visai Konstitucijai.

Taip yra todėl, kad visi Konstitucijos straipsniai yra tarpusavyje susiję ir negali būti vertinami atsietai ar izoliuotai vienas nuo kito, todėl Konstitucinis Teismas, vykdydamas teisės akto konstitucingumo kontrolę, turi tai daryti viso Konstitucijos turinio atžvilgiu ir negali apsiriboti teisės akto vertinimu vienu kuriuo nors Konstitucijos straipsniu, net ir tuo, kurį savo kreipimesi nurodo pareiškėjas. Kitokiu atveju būtų pažeisti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai ir Konstitucijos, kaip sisteminio teisės akto, samprata.

Taigi, teismai ir, visų pirma, Konstitucinis Teismas, nagrinėjęs šią su administraciniu nusižengimu susijusią bylą, į savo vertinimo lauką turėjo įtraukti Vyriausybės nutarime numatyto „artimų kontaktų“ draudimo vertinimą įvairių su šia byla susijusių Konstitucijos nuostatų ir konstitucinių principų atžvilgiu: visų pirma, jau minėtiems žmogaus laisvės (20 str.), jo orumo (21 str. 2 d.) ir privataus gyvenimo (22 str. 1 d.) neliečiamumo principams.

Šio komentaro autoriui nekyla abejonių dėl to, kad asmenų artimesnių ar tolimesnių santykių („kontaktų“) ribojimas iš principo patenka į žmogaus, kaip asmens, orumo (21 str. 2 d.) ir privatumo (22 str. 1 d.) sampratos lauką, kuris, be kita ko, apima žmogaus laisvę pasirinkti su kuo ir kokiu būdu bendrauti bei nuspręsti dėl tokio bendravimo intensyvumo (artumo) laipsnio. Beje, šių konstitucinių principų kontekste – asmenų tarpusavio artimesnių ar tolimesnių „kontaktų“ turėjimas apima ir pareiškėjų iškeltą judėjimo laisvę (32 str.), be kurios minėtų konstitucinių teisių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomu.

Be to, šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į tai, jog praėjusią savaitę, t.y. 2023 m. birželio 7 d., priimto KT nutarime “Dėl užsieniečių teisinės padėties” įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, Teismas kaip tik ir susiejo judėjimo laisvę (tiesa, ne piliečių, o užsieniečių) su žmogaus laisvės neliečiamumu (net valstybėje galiojant nepaprastajai padėčiai), konstatavęs, jog šio įstatymo nuostatos tiek, kiek pagal jas visi prieglobsčio prašytojai iki 6 mėnesių privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui, garantuojančiam žmogaus laisvės neliečiamą.

Čia tik priminsiu, jog pagal Konstituciją nepaprastoji padėtis yra griežčiausias specialusis teisinis režimas, kurio metu laikinas konstitucinių žmogaus teisių apribojimas gali būti plačiausios apimties.

Čia tik priminsiu, jog pagal Konstituciją nepaprastoji padėtis yra griežčiausias specialusis teisinis režimas, kurio metu laikinas konstitucinių žmogaus teisių apribojimas gali būti plačiausios apimties. Taigi, kodėl ankstesniame (čia analizuojamame 2023 m. gegužės 31 d.) Konstitucinio Teismo nutarime, asmenų tarpusavio santykių privačioje erdvėje ribojimai nebuvo susieti su žmogaus laisvės (o taip pat ir jo orumo bei privatumo) neliečiamumo principu, o per juos – ir su judėjimo laisvės samprata, taip ir lieka atviras klausimas.

Konstitucinių žmogaus teisių ribojimo (pagal formą ir turinį) pagrindai

Taigi, jei, visgi, tarsime, kad daugiau nei penkių asmenų „artimų kontaktų“ uždarose patalpose draudimas patenka į Konstitucijos 20-22 straipsniuose numatytą asmens orumo ir privataus gyvenimo sritį, o per tai – ir į Konstitucijos 32 straipsnio (judėjimo laisvės) sritį, tuomet galima pereiti prie minėtų žmogaus teisių ribojimo principų ir jų apimties klausimo. Jau buvo minėta, jog konstitucinės žmogaus teisės nėra absoliučios, todėl jas galima riboti, laikantis tam tikrų Konstitucijoje numatytų ribojimo pagrindų, kurie gali būti formalūs ir materialūs (žmogaus teisių turinio).

Vienas iš formalių ribojimo pagrindų ir yra tas, kurį šioje byloje iškėlė pareiškėjos – konstitucinės žmogaus teisės (ne tik judėjimo laisvė) gali būti ribojamos tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu (šiuo atveju – Vyriausybės nutarimu). Todėl čia galima užduoti klausimą, ar Vyriausybės nutarime numatytas asmenų „artimų kontaktų“ draudimas yra Užkrečiamųjų ligų įstatymo detalizavimas, o gal visai naujų ribojimų nustatymas? Nors Konstitucinis Teismas šitą klausimą tirti atsisakė, tačiau, visgi, į jį atsakyti yra būtina.

Taigi, pasižiūrėję į administracinio nusižengimo metu galiojusį 2020 m. kovo 31 d. redakcijos Užkrečiamųjų ligų įstatymo 21 straipsnį, matome, jog šis įstatymas Vyriausybei karantino metu leido „riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose“, bet nieko nesakė apie susibūrimų ribojimą privačiose erdvėse.

Užbėgant už akių, galima pastebėti, jog Užkrečiamųjų ligų įstatymo 21 straipsnio nuostatos pakeitimas, leidžiantis Vyriausybei „riboti ar laikinai uždrausti […] susibūrimus privačiose vietose įsigaliojo tik nuo 2023 m. sausio 1 dienos. Taigi, galima drąsiai teigti, jog Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, numačiusi daugiau nei dviejų šeimų arba daugiau nei 5 asmenų (nepriklausančių tai pačiai šeimai) „artimų kontaktų“ privačiose erdvėse draudimą, veikė ultra vires, t.y. numatė griežtesnius asmenų bendravimo ribojimus, nei tai leido įstatymas. Vien dėl šios formalios priežasties ši Vyriausybės nutarimo nuostata prieštaravo Konstitucijai. Be to, šiame kontekste būtina priminti, jog Vyriausybė savo nutarimu ne tik nustatė daugiau konstitucinių žmogaus teisių ribojimų, nei tai buvo numatyta Užkrečiamųjų ligų įstatyme, tačiau apskritai išplėtė karantino sampratą: jei anksčiau įstatyme numatytas karantinas buvo siejamas, visų pirma, su užkrečiamąja liga sergančių asmenų izoliavimu, tai 2020 metais Vyriausybė karantino sampratą (kovo ir lapkričio) nutarimuose bei kituose poįstatyminiuose aktuose pradėjo aiškinti, kaip galimybę riboti visų asmenų, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, teises.

Be to, kaip jau buvo minėta, šioje byloje konstitucinių žmogaus teisių ribojimą galima buvo vertinti ir kitais formaliais kriterijais, pavyzdžiui, iš teisingumo principo kylančių teisinio aiškumo ir tikrumo principų aspektu. Jau buvo pastebėta apie „artimų kontaktų“ sąvokos neaiškumą, be to, ir visas 2020-2022 metais karantino reguliavimas Lietuvoje sunkiai gali būti vertinamas, kaip atitinkantis teisinio aiškumo testą.

Tuo tarpu vertinant žmogaus teisių ribojimo turinį, būtina išsiaiškinti tokių ribojimų būtinumą ir proporcingumą demokratinėje teisinėje valstybėje. Pasisakant šiuo klausimu, nenorėčiau išsiplėsti, tačiau galima pasakyti, jog šiuo metu jau yra daug daugiau mokslinių tyrimų apie tai, ar epidemijos grėsmė buvo tokia didelė, kaip galvota pradžioje, kuri galėtų pateisinti tokio mąsto žmogaus teisių ribojimus.

Šie tyrimai taip pat galėtų padėti atsakyti į klausimą, ar tokie ribojimai buvo adekvatūs ir proporcingi, turint omenyje, jog žmogaus sveikata yra susijusi ne tik su užkrečiamomis ligomis, bet ir su jo fizine bei psichine būsena, kurią ir galėjo įtakoti šios priemonės. Dabar jau žinome, jog ne visos demokratinės valstybės karantino metu draudė daugiau nei penkių draugų, pažįstamų ar giminaičių „artimus kontaktus“, nors šios valstybės nebūtinai prasčiau tvarkėsi su epidemija.

Todėl ir šioje byloje Konstitucinis Teismas turėjo paprašyti Vyriausybės pagrįsti, kodėl jos manymu administracinio nusižengimo metu būtent penkių (o ne šešių, dešimties ar dar daugiau) asmenų „artimi kontaktai“ privačioje erdvėje buvo draudžiami ir kodėl. Beje, klausimas apie tai, ar už tokį administracinį nusižengimą pritaikyta 500 eurų bauda buvo proporcinga ir neiškreipė Administracinių nusižengimo kodekso baudų sistemos, būtų dar vienas su šia byla susijęs proporcingumo aspektas.

Keletas apibendrinimų

1. Visų pirma, reikia pasakyti, jog iš bylos faktų galima suprasti, jog šiame Konstitucinio Teismo nutarime kalba eina apie Konstitucijos 106 str. 4 dalyje numatytą individualų konstitucinį skundą, pagal kurį kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo, išnaudojęs visas teismines instancijas, jei jis mano, jog šių teisės aktų pagrindu priimtas teismo sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ir laisves. Tačiau šiame KT nutarimo tekste niekur nerasime nuorodos į tai, kad jis priimtas, remiantis Konstitucijos 106 str. 4 dalimi ar ją detalizuojančiomis atitinkamomis Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatomis, todėl šį trūkumą ateityje būtina ištaisyti, nes tai galėtų padėti visuomenei geriau atpažinti ir pačiam Konstituciniam Teismui geriau plėtoti su individualiu konstituciniu skundu susijusią jurisprudenciją.

2. Teisinėje demokratinėje valstybėje teismų sprendimai yra efektyviausia priemonė, leidžianti įvertinti politikų, veikiančių per įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, veiksmų teisėtumą. Tokia politikų veiksmų kontrolė yra būtina demokratinei politinei sistemai, kuri tik taip gali taisytis, mokantis iš savo klaidų. 2020-2022 metų karantino metu Vyriausybė vykdė iki šiol neregėto mąsto konstitucinių žmogaus teisių ribojimą, kurio teisėtumą ir efektyvumą būtina įvertinti bent jau tam, kad galima būtų pasiruošti kitoms ateities krizėms ir jų metu nedaryti tų pačių klaidų.

Toks savo veiksmų įvertinimas gali būti nelengvas, tačiau jis yra būtinas, jei norima užversti paskutinių dviejų metų krizinės patirties puslapį ir eiti į priekį, o ne trypčioti toje pačioje vietoje. Jau buvo ne kartą sakyta, jog be nešališkų ir nepriklausomų teismų to padaryti praktiškai nėra įmanoma. Teisingumas kartais gali pareikalauti iš mūsų eiti prieš srovę, tačiau būtent jis, o ne prisitaikymas prie kintančių politinių „srovių“, turi apspręsti mūsų veiksmus.

3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šį Konstitucinio Teismo nutarimą nagrinėjo ir sprendimo priėmime dėl jo priėmimo dalyvavo vienas neseniai paskirtas teisėjas, kuris nuo 2020 m. pabaigos iki pat 2022 m. pavasario buvo ne tik Seimo narys, bet ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas.

Kaip žinia, Seimo nariai tais metais dalyvavo svarstant dėl įvairių karantino priemonių taikymo, o šis komitetas ne kartą svarstė ir balsavo dėl Užkrečiamųjų ligų įstatymo nuostatų, kurios šioje byloje buvo analizuojamos, pataisų. Taigi, čia iškyla teisėjo nusišalinimo klausimas, kurio galimybė yra numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 48 straipsnyje, teigiančiame, jog Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu […] „jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla; yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu”.

Šiuo klausimu Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad „asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių“, o „teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga“. Taigi, klausimą, ar šiuo atveju negalėjo kilti abejonė dėl teisėjo nešališkumo ir ar tai nepakenkė pasitikėjimo teismo sprendimu, palieku atvirą. 

4. Kadangi šiame komentare yra išsakyti svarbūs su konstitucine priežiūra Lietuvoje susiję klausimai, todėl šio komentaro autorius kviečia Lietuvos konstitucinės teisės atstovus ne pasirinkti tylą, o įsitraukti į platesnę diskusiją šiame (ar kitame) portale teismų nepriklausomumo ir konstitucinės priežiūros institucijos argumentavimo (Konstitucijos aiškinimo) klausimu. Manau, kad daugelis suvokia, jog esame tam tikroje konstitucinės priežiūros institucinėje krizėje, todėl ši diskusija galėtų nubrėžti jau seniai pribrendusios specialios mokslinės konferencijos šiuo klausimu kryptį, o geresnės progos tokiai konferencijai, kaip Konstitucinio Teismo 30-metis, kuris sukanka jau ateinantį rudenį negalėtų būti.

Detaliau.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

6 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte