REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Svarbu iš naujo atrasti Europos sielą – popiežius vengrams

ŠaltinisVATICAN NEWS

„Mąstau apie tokią Europą, kuri nėra skirtingų pusių įkaitė ir netampa savitikslio populizmo auka, bet nėra ir „skysta“, gal net „dujinė“ tikrovė, savotiškas abstraktus viršnacionalizmas, nepaisantis tautų gyvenimo“, – pirmojoje viešoje kalboje Vengrijoje pasakė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į krašto valdžios ir visuomenės atstovus, diplomatinio korpuso narius.

Pirmoji popiežiaus diena Vengrijos sostinėje Budapešte prasidėjo oficialiu sutikimu oro uoste, po to buvo surengta atvykimo ceremonija „Sándor“ rūmų aikštėje. Po šios ceremonijos įvyko du privatūs susitikimai su Vengrijos prezidente Katalina Novák ir premjeru Viktoru Orbanu. Po vidudienio pastarojo būstinėje – buvusiame karmelitų vienuolyne – popiežius kreipėsi į Vengrijos politikos ir pilietinės visuomenės atstovus. Savo kalboje Šventasis Tėvas susiejo Budapešto miesto, krašto, Bažnyčios ir Europos temas.

Budapeštas yra istorinis miestas, kurio ištakos siekia keltų ir romėnų laikus. Šiuolaikinis miestas gimė prieš 150 metų sujungus abiejose didžiosios Dunojaus upės krantuose buvusius miestus. Budą ir Obudą vakariniame krante, Peštą kitame krante. Ilgu taikos laikotarpiu nuo 1873 metų iki Pirmojo pasaulinio karo Budapeštas, Austrų–vengrų imperijos sostinė sužydėjo. Tačiau po to tenka atversti skaudžius istorijos puslapius – fašistines ir komunistines diktatūras, jų vykdytą smurtą ir priespaudą prieš dešimtis tūkstančių žmonių.

Popiežius paminėjo žydų bendruomenės persekiojimą ir 1956 metų įvykius. Vengrija, pasak jo, žino laisvės vertę ir sumokėjusi didelę kainą diktatūroms turi misiją saugoti demokratijos lobį bei taikos svajonę.

Budapešto gimimas ir istorija skatina mąstyti apie Europos, Vengrijos gyvybinės erdvės, vienybės kelią. Po II pasaulinio karo vieninga Europa ir Jungtinių Tautų Organizacija grindė viltį, kad glaudesnis ryšys tarp tautų užkirs kelią konfliktams. Bet šiandien aistra dėl vienybės ir daugiališkumo siekiančios politikos atrodo kaip gražus praeities atsiminimas.

„Atrodo, kad stebime liūdną chorinės svajonės apie taiką saulėlydį tuo metu, kai karo solistai užima sceną“, – pastebėjo popiežius. Pasak jo, atrodo, kad subyrėjo ir bendras entuziazmas kurti taikią ir stabilią tautų bendriją, vėl pabrėžiami skirtumai, riaumoja nacionalizmai, aštrėja vertinimai ir tonai. Ir tarptautiniu lygmeniu atrodo, kad politika siekia ne spręsti problemas, bet kaitinti žmonių galvas, pamiršdama po pasaulinio karo siaubo pasiektą brandą ir grįždama prie savotiško karingo infantilumo.

Tačiau taika įmanoma siekiant ne savo strateginių interesų, bet vykdant politiką, gebančią matyti visumą, visų vystymąsi: dėmesingą žmonėms, vargšams ir rytojui, ne tik galiai, uždarbiui ir dabartinio momento progoms. Tokiu metu Europos vaidmuo yra fundamentalus. Dėl savo istorijos ji yra žmonijos atmintis ir yra pašaukta vykdyti atitinkamą vaidmenį: suvienyti esančius toli, priimti kitus, nė vieno nelaikyti priešu visam laikui.

Svarbu iš naujo atrasti Europos sielą: jos steigėjų, mačiusių toliau už savo laiką, už nacionalines sienas ir neatidėliotinus poreikius, entuziazmą ir svajones, kurti diplomatiją, kuri audžia vienybę, o ne ją ardo.

„Taika pasaulyje negali būti garantuota be kūrybiškų pastangų, atsveriančių jai gresiančius pavojus“, – citavo popiežius Robertą Schumaną, vieną iš Europos tėvų, ir paklausė: „Kur yra kūrybingos taikos pastangos dabartinėje pavojingoje istorijos fazėje, taip pat galvojant apie iškankintą Ukrainą?“

Budapeštas yra tiltų miestas. Labai skirtingas miesto dalis jungiantys tiltai skatina mąstyti kaip svarbu, kad vienybė netaptų vienodumu. Bendra Europa yra tarsi tiltai tarp 27 jos narių. Jai reikia kiekvieno jų indėlio, nemenkinant nei vieno. Reikia harmoningos ir integruotos, bet nesuvienodintos visumos, kurioje, kaip pažymi ir Europos kūrėjai ir Vengrijos konstitucija, yra vietos asmeniui ir jo laisvei.  

„Mąstau apie tokią Europą, kuri nėra skirtingų pusių įkaitė ir netampa savitikslio populizmo auka, bet nėra ir „skysta“, gal net „dujinė“ tikrovė, savotiškas abstraktus viršnacionalizmas, nepaisantis tautų gyvenimo“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, skirtingumų šalinimas yra ideologinių kolonizacijų kelias, kaip ir vadinamosios gender kultūros atveju. Jos gyvenimo tikrovei priešpastato susiaurintas laisvės sąvokas ir, pavyzdžiui, didžiuojasi neprasminga teise į abortą, kuris visada yra dramatiškas pralaimėjimas.

skirtingumų šalinimas yra ideologinių kolonizacijų kelias, kaip ir vadinamosios gender kultūros atveju.

Ir gražu kurti į asmenį ir tautas orientuotą Europą su veiksminga gimstamumo ir šeimos politika, kaip Vengrijoje, kurioje tautos sudarytų vieną šeimą, gerbiančią kiekvieno augimą ir išskirtinumą. Pasak popiežiaus, Vengrija, kurioje skirtingos krikščioniškos bendruomenės sugyvena be priešiškumo, gali tam padėti.

Kalbėdamas apie Budapeštą – šventųjų miestą, popiežius minėjo šv. Steponą, pirmąjį karalių, jo žmoną, palaimintąją Gizelę ir jų sūnų – šv. Emeriką. Vengrijos istorija susijusi su šventumo istorija. Šv. Steponas savo sūnų mokė būti maloniu ne vien su savo šeimos nariais ar galingaisiais, bet visai krašto gyventojais ir svetimšaliais, buvo įsitikinęs, kad meilė yra aukščiausia laimė, perspėjo nekovoti prieš tiesą ir būti romiu, atsiminti, kad šalis, kurioje kalbama tik viena kalba ir laikomasi vieno papročio, kuri nepriima atvykusių iš kitur, yra silpna.

Tai, pasak popiežiaus, iš tiesų krikščioniški pamokymai, nes krikščioniškos vertybės negali būti liudijamos kietumu ir uždarumu. Kristaus tiesa yra romi ir maloni. Svetimšalių priėmimas, vėliau pridūrė Pranciškus, yra sunki ir sudėtinga tema, migracija – bendrų sprendimų reikalaujantis epochinis iššūkis. Nesukursime ateities paprasčiausiai kitus atstumdami.

Popiežius pasidžiaugė Vengrijos pagalba Sirijos ir Libano krikščionims, geru valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimu, pridurdamas, jog būtina jų nepainioti. Krikščionis visų pirma laikosi laisvų ir išlaisvinančių Jėzaus pasirinkimų, nepasiduodamas galios logikoms. Krikščionis puoselėja evangelinį humanizmą, kuris pripažįsta, kad esame Tėvo vaikai ir turime mylėti kitą kaip brolį. Iš kitos pusės reikia sveiko pasaulietiškumo, kuris nevirsta bet kokiam sakralumui alergišku, bet galiausiai ant pelno altorių aukojančiu laicizmu.   

Paminėjęs kitus Vengrijos šventuosius – šventuosius Elžbietą, Vladislovą, Margaritą, kelias didingas praėjusio amžiaus figūras ir kankinius, kaip kad kardinolas Józsefas Mindszenty, popiežius patikėjo jų užtarimui krašto ateitį, perdavė savo maldą visiems vengrams, taip pat gyvenantiems svetur ir atsisveikino palaiminimu: Isten, áldd meg a magyart! (Dieve, laimink vengrus!)

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte