REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Vaidotas A. Vaičaitis. Apmąstykime tai, kas praėjo

Metų pabaiga yra puiki proga apmąstyti praėjusių metų patirtį. Turbūt nesuklysiu pavadinęs juos sunkiais metais įvairiopa prasme. Tačiau iš kitos pusės, sunkumų gyvenime išvengti neįmanoma, o gerai įsisąmoninti sunkumai padeda mums dvasiškai augti.

Taigi, pamėginsiu prisiminti, kokie buvo man šie 2022-ieji metai, pasinaudodamas savo telefono kalendoriumi.

Sausio pirmųjų dienų įrašuose vyrauja įvairūs „zoomai”, keli filmavimai televizijose, interviu LRT, susitikimai su draugais parkuose ir bažnyčiose. Sausio paskutinės dienos – sinodo savanorių kursai.

Kovo pirmoji savaitė – pradedame kontaktines paskaitas universitete; Kovo 10 dienos popietės metu – pirmasis „gyvas” Kovo 11-osios renginys universitete po kelių metų pertraukos; paskutinis kovo mėnesio penktadienis – Konstitucinių asmens teisių instituto diskusijų klubas vienoje kavinėje.

Balandžio pradžioje – nuotolinis posėdis vienoje prokuratūros komisijoje ir paskaitos Ukrainos studentams; balandžio 22 d. – Ateitininkų federacijos ir Sendraugių sąjungos suvažiavimas; balandžio 23 d. – Sinodo moderatorių susitikimas Katedroje, o paskutinėmis balandžio dienomis – VU Teisės fakulteto trečiakursių „gyvas” mediumas po trijų metų pertraukos.

Gegužės mėnesio sekmadienių popietės – VU sielovados komandos organizuojamos gegužinės pamaldos Kairėnų botanikos sode.

Birželio viduryje – savaitgalis Berčiūnų ateitininkų stovykloje, o birželio pačioje pabaigoje– VU mokslo metų uždarymas.

Liepos 1-oji – paskaitos apie 1922 m. Konstituciją įrašas Mažvydo bibliotekoje; liepos paskutinis savaitgalis– sendraugių vasaros stovykla Berčiūnuose.

Rugpjūčio 5-oji – krikšto sūnaus aplankymas Šiaurės Airijoje, rugpjūčio 25-oji – dr. Stasio Stačioko jubiliejaus minėjimas Vrublevskių bibliotekoje.

Rugsėjo 1-oji – mokslo metų pradžia, rugsėjo 2-oji – atlaidai Trakuose su parapijos choru, rugsėjo 15-oji – ekspertų posėdis Strasbūre, o rugsėjo 28 dieną – korporacijos Iustitia renginys „Mokslo pietūs“ Teisės fakultete.

Spalio 21-23 d. – sendraugių „netradicinis savaitgalis” Pakruojyje ir Linkuvoje, o spalio 24-25 d. – Konstitucijos 30-mečio minėjimai Universitete ir Konstituciniame Teisme.

Lapkričio 6 d. – išskrendu į Oslą dviejų mėnesių stažuotei, lapkričio 27 d. – Oslo lietuvių folklore ansamblio „Gabija” adventinė vakaronė.

Gruodžio 1 d. – prieškalėdinis vakarėlis su Oslo universiteto Viešosios teisės katedra (institutu), gruodžio 13 d. – savo tyrimų pristatymas Oslo Universitete, o gruodžio 22 d. – skrydis namo.

Aišku, čia tik dalis mano kalendoriaus įrašų, tačiau tai leidžia bent kažkiek prisiminti praėjusius metus ir įsijausti į jo nuotaikas. Iš karto priminsiu, jog iki vasario pradžios Lietuvoje galiojo su vadinamuoju „galimybių pasu“ susiję ribojimai, suskirstę žmones į dvi kategorijas ir vieną iš jų atskyrę nuo didelės dalies socialinio gyvenimo ir viešųjų paslaugų: teatrų, koncertų, sporto klubų, parduotuvių ir net darbo vietos.

ribojamos buvo ne tik pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės, bet ir demokratijos bei teisės viršenybės principai.

Beje, ribojamos buvo ne tik pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės, bet ir demokratijos (pavyzdžiui, parlamentarizmo) bei teisės viršenybės principai, kai nebuvo laikomasi paprasčiausios teisės hierarchijos ar teisės normų viešumo reikalavimo.

Televizijos laidose buvo kviečiama „sukurti pragarą“ vienai grupei piliečių ir netikėtas „aukštumas“ pasiekė cenzūra visuomenės informavimo priemonėse. Tuo pačiu buvo įvesta nepaprastoji padėtis, kuri, beje, galioja iki dabar.

Sunku patikėti, bet tai buvo ne G. Orwello romane atvaizduota, o mano mylimos tėvynės tikrovė.

Aišku, kitas neeilinis šių metų įvykis, sukrėtęs kiekvieną iš mūsų ir dalinai užgožęs kovidinius draudimus, buvo vasario pabaigoje Putino įvykdytas Ukrainos užpuolimas, kuris vis dar tęsiasi. Lietuvių reakcija į šį karą bent kažkiek leido užmiršti patirtą neteisybę ir visuomenės susiskaldymą, tačiau po kurio laiko jis vėl netruko pasirodyti…

Iš kitos pusės, čia galima priminti, jog šiais metais iki pat vasaros pradžios Lietuvos parapijose vyko Katalikų Bažnyčios Sinodiniai susitikimai, kurie, viena vertus, signalizavo tam tikrą Bažnyčioje esančią krizę, o kitą vertus, šie susitikimai teikė vilties dėl Bažnyčios ir visuomenės dvasinio atgimimo galimybės.

Pagaliau šiemet pažymėjome mūsų konstitucijų šimtmečio ir trisdešimtmečio jubiliejus, kurie taip pat leido visai naujoje perspektyvoje pamatyti krizėje esančią Lietuvos teisinę ir politinę sistemą.

Tiesa, šiemet man buvo ir skaudžių netekčių – mirė nemažai mano pažįstamų ir artimų žmonių, pasauliečių ir kunigų (paminėsiu tik keletą: prel. Edmundas Putrimas, mons. Juozapas Antanavičius, vysk. Jonas Boruta), o viena iš skaudžiausių asmeninių netekčių – mano krikšto mamos mirtis vasaros pabaigoje.

Visgi, praėjusių metų nesinori vadinti mirties metais. Krizės visuomet yra tam tikras netikėtumas, todėl jų metu neįmanoma išvengti klaidų. Bet kokia krizė yra ir nauja galimybė.

Taigi, ko galime pasimokyti iš praėjusių metų, kad ateityje klaidų būtų mažiau? Visų pirma, mums negalima vaidinti, tarsi nieko neįvyko, o būtina tinkamai įvertinti šių metų patirtį, nes neįvertinus jos, mes negalėsime tinkamai pasiruošti kitai galimai krizei, o mūsų reakcija į ją gali pridaryti dar daugiau klaidų nei padarėme šiais metais.

užslėptas žmonių pyktis ir nepasitenkinimas dėl neįvardintos neteisybės ne tik blogina bendrą visuomenės psichologinę būseną.

Be to, užslėptas žmonių pyktis ir nepasitenkinimas dėl neįvardintos neteisybės ne tik blogina bendrą visuomenės psichologinę būseną, bet anksčiau ar vėliau gali pasireikšti pačiu netinkamiausiu būdu. Todėl būtina sudaryti tiek parlamentinę, tiek ir nepriklausomą visuomeninę komisiją, kurios galėtų įvertinti visus (teisinius, visuomeninius, psichologinius, medicininius ir kt.) šios krizės aspektus ir pateiktų atitinkamus pasiūlymus valstybinėms ir visuomeninėms organizacijoms.

Beje, Bažnyčiai taip pat reikėtų išanalizuoti, kaip reikėtų reaguoti į analogiškas krizines situacijas tam, kad ateityje galima būtų išvengti už uždarų (nuo tikinčiųjų) durų vykstančių pamaldų ir nuo švęstą vandenį pakeitusių dezinfekavimo skysčio bakelių bažnyčių prieangiuose.

Pagaliau, mums būtina atsiprašyti vieniems kitų už pasakytus nepagarbos ir neapykantos žodžius; už tai, kad neapgynėme skriaudžiamų ir niekinamų bei nebuvome ištikimi tiesai. Nes be atsiprašymo sunku tikėtis susitaikinimo ir bendros nuotaikos mūsų visuomenėje pasikeitimo.

Naujieji metai ir Kalėdų oktavos laikotarpis kaip tik ir yra pats geriausias laikas tokiam susitaikinimui. Jei 1990-ieji metai mums netapo dvasinio atgimimo persilaužimo metais, kodėl tokiais negalėtų tapti 2023-ieji?

Su Naujaisiais Vilties metais, mielieji!..

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

3 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte