REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Vacys Vaivada. Apie LKB kroniką, auginusią ir auginančią tikinčiųjų dvasią

Šiemet Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai sukanka 50 metų. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (LKB kronika) – pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972–1989 m. Kronikoje buvo skelbiamos žinios apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Iki 1983 m. LKB Kroniką redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, SJ, vėliau, jį areštavus, redagavimą perėmė kun. Jonas Boruta, SJ. Per 17 metų išėjo apie 81 Kronikos numeris. Ji buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų. Vadovaujant kun. J. Borutai SJ, LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. prasidėjusio Atgimimo, jos leidimas nutrauktas pačių leidėjų sprendimu. Apie Kroniką, auginusią ir auginančią tikinčiųjų dvasią, kalbamės su istoriku daktaru Vaciu Vaivada.

Papasakokite apie laikmečio kontekstą, atvedusį prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gimimo.

-Tas 8-ojo dešimtmečio laikotarpis yra labai įdomus. Tai atskira karta, iškilusi tuo metu. Dabartinis kardinolas Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius, kunigai A. Svarinskas, J. Zdebskis, vėliau įsitraukė dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas, V. Vėlavičius. Tačiau jų veikla išaugo ir persipynė su daug ankstesne veikla. Praktiškai nuo 1940 m. Bažnyčiai bei tikintiesiems pradeda darytis sunku, atsiranda spaudimas. 1940-ųjų įvykiai ir 1945-1946 m. davė ženklą, kad ramiai dirbti tikrai nebus leista.

Tad nuo šių datų ir galime pradėti skaičiuoti laikotarpį pasipriešinimo prieš tikinčiųjų, Bažnyčios teisių varžymą. Visa karta – Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius, Šeduvoje – Teofilius Matulionis įrodė, kad ir tarp hierarchų nėra susitaikymo su esama padėtimi, jie nori gyventi, kaip reikalauja tikėjimas, Bažnyčios meilė. Šie ganytojų žingsniai liudijo, kad negalima taip gyventi, kaip liepiama. Jie išeina iš patogių zonų ir dalyvauja pasipriešinime. Tuo metu buvo akivaizdu, kad veikia galinga sistema, kurios apeiti negalėjo nė vienas žmogus. Ganytojai laikėsi vieno iš tikėjimo pagrindų – sakyti tiesą. Tas tiesos sakymas, kad ir koks jis būtų nepatogus, išvesdavo iš komforto zonos.

Tuo metu buvo akivaizdu, kad veikia galinga sistema, kurios apeiti negalėjo nė vienas žmogus.

Bažnyčia tuo laikotarpiu nukentėjo dvejopai. Vienas dalykas – nuo sovietinių represijų dar prieš karą, kitas, kai karo metu pasitraukė į Vakarus ar sovietinių struktūrų buvo represuojami Lietuvos dvasininkai, kurių netekome virš 300… O kaip juos subrandinti, kaip išlaikyti, kad jie paisytų pačios tikėjimo esmės? Kad būtų tikėjimo kelrodžiai? Nemenkas iššūkis. Ir vienas iš sovietinės valdžios argumentų, kodėl vyskupas J. Steponavičius buvo ištremtas, buvo atsisakymas kunigais pašventinti sovietams lojalius seminarijos auklėtinius. Tad vienas pagrindinių uždavinių buvo švarios terpės išlaikymas, visą laiką reikėjo balansuoti tarp esamos realybės ir siekiamybės.

Istorikas Vacys Vaivada / Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

Realybėje, norint, kad išliktų pati kunigų terpė, kuri ir taip itin nukentėjo, reikėjo prisitaikyti prie esamų aplinkybių ir tuo pačiu metu, neapleisti tikėjimo. Tik tvirtas suformuotas stuburas leido dvasininkams palikti patogias kėdes ir drąsiai atsisakyti palaikyti valdžios reikalavimus. Tad dar iki kardinolo Sigito Tamkevičiaus buvo visa eilė pavyzdžių, kuriais buvo galima sekti – ir vyskupas Vincentas Borisevičius Telšiuose, ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas.

Šių ganytojų laikysena suformavo palankią dirvą tam, kad būtų suvokta tikėjimo svarba ir kad už jį reikia kovoti. Tikėjimas yra meilė, Bažnyčia yra meilė, ji yra esmė. Bet meilę taip pat reikia apginti. Jį išlaikyti – vienas pagrindinių uždavinių, atneštas ir į 8-ąjį dešimtmetį. Taip tuo laikotarpiu gimė idėja leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuriai pavadinimą davė kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Ar Kronika buvo skirta Lietuvai ar užsieniui?

– Ir tam, ir tam. Anais laikais buvo svarbu paskelbti informaciją ir čia vietoje. Buvo galima ją skelbti per nedideles žmonių grupeles iš lūpų į lūpas, bet tuomet labai nesunkiai būtų atsekami šaltiniai. Kitas dalykas, kai atsiranda kelias per užsienį. Tad šis leidinys atnešė didžiulę naudą, nes tikintieji, kiek aš atsimenu iš savo vaikystės, susitikdavo ir šnekėdavosi tomis temomis, dalindavosi Kronikoje skelbiamomis žiniomis. Svarbi ir pačių žmonių reakcija, kaip ta informacija juos paveikia. Žmonės pradėjo jaustis šiek tiek labiau apginti, atstovaujami. Kitas dalykas – Kronika buvo tarsi tiesos atsvara melui, pragiedrulys, leidžiantis susigaudyti, kas yra tiesa. Kai visa sistema įveda į hipnotizuojančią melo būseną, labai sunku kalbėti apie žmonių vidinį gyvenimą, jų tikėjimą.

Kokia forma šiais laikais galėtų egzistuoti toks reiškinys kaip Kronika tokioje visuomenėje, kuri užhipnotizuota melo?

-Šiandien labai sunkiai įsivaizduoju Rusijos žmogaus, tikinčiojo kelią. Pirmiausia, tikinčiojo. Sunkiai jį įsivaizduoju be atgailos. Be jos neįmanomas bet koks susitaikymas. Ir kalbu ne apie Bažnyčios struktūrą Rusijoje, bet tiesiog apie tikintįjį. Bet kaip jį pasiekti, kaip į jį prisibelsti? Nepaisant to, atgaila išlieka pagrindine vidinio pokyčio sąlyga. Ir tas pokytis truks labai ilgą laiką, skaičiuojamą dešimtmečiais. Viltis tik ta, kad krikščionybė sugeba atsinaujinti ir veikti net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Būtent pasipiktinimas melu, kurio negalėjo sau leisti krikščionys, ir buvo vienas iš stimulų, skatinusių žmones leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką.

O kaip dabar būtų galima tą melo foną pramušti? Tai siūlyčiau atkreipti dėmesį į gana didelį migrantų kiekį iš Rusijos. Kaip skelbia statistiniai duomenys – iš Rusijos pasitraukė virš 10 mln. žmonių. Tai jie gali tapti tuo tam tikru nuskaidrėjimo kanalu. Tai vienas iš kelių – kova su melu. Būtent pasipiktinimas melu, kurio negalėjo sau leisti krikščionys, ir buvo vienas iš stimulų, skatinusių žmones leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką.

Ir šiandien Bažnyčioje yra žmonių, kurių dvasia nerimstanti, kurie yra suprantantys ir veikiantys. Tikėjimo nėra be veiksmo, jis privalomas. Tik gal mes per mažai žinome, mažai akcentuojame.

Tai mums šiandien būtų reikalinga Kronika, fiksuojanti geruosius pavyzdžius, įkvepianti drąsos?

-Būtų iš tikrųjų geras dalykas! Beje, tai daro ir „Bernardinų” tinklalapis, katalikiška spauda, „XXI amžius”, „Artuma”. Nemažai informacijos praeina. Bet kartais mes nemokame jos pastebėti.

O tuomet mes, telšiškiai, puikiai žinojome apie tuos įvykius Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Klaipėdiečiams apie tai pasakoti nereikėjo, o Telšiuose, kad ir mažiau žinodami, bet vis tiek kalbėjome, kad Klaipėdoje uždarė bažnyčią. Ir pats uždarymo faktas iškalbingas. Juk bažnyčia buvo statoma pačių žmonių. Ir ją uždarinėjant, žmonės saugojo, neprileido prie ardymo darbų. Tai rodo, kad žmonės buvo subrendę, jie norėjo turėti bažnyčią. Uždarymas, griovimas nepraėjo be bangos, nepastebimai.

Tai buvo tam tikras sovietinės valdžios apsiskaičiavimas: visų pirma, leidžiant ją statyti, antra, teismo proceso pradėjimas prieš kunigus. Tai buvo akivaizdus valdžios aktas prieš tikėjimą. Ir, žinoma, tai gimdė pasipriešinimą. Kai bažnyčią naikino, buvo surinkta apie 3 tūkst. parašų, o tai, turint mintyje laikotarpį, buvo daug žmonių, nepabijojusių dėl savo likimo ir gynusių tikėjimą.

Praėjus 7 metams po pirmojo Kronikos leidinio, 1979 m. Klaipėdoje vėl jaučiamas pakilimas kovoje prieš tikėjimo priespaudą. Tais metais net du kartus rinkti parašai dėl bažnyčios grąžinimo – pirmąjį kartą surinkta apie 10 tūkst., o antrąjį net virš 148 tūkst. parašų. Kai 1,5 tūkst. lapų knyga nukeliavo į Maskvą Brežnevui, buvo aišku, kad tokios daugybės žmonių represuoti yra neįmanoma. Tad svarbiausias čia dvasios augimas. O kur ta kova už tikėjimą buvo publikuota, išviešinta? Ne kur kitur, kaip Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Tai ir šiais laikais gerųjų darbų viešinimas, įkvėpimas yra labai reikalingi ir neturi teisės nutrūkti, tam, kad išlaikytume tęstinumą ir pastovų atsinaujinimą.

Veikiančių žmonių vis atsiranda ir šiandien. Ir jų skaičius nesumažės. Jie gal dirbs kitaip, tai natūralu, o mums tereikia juos, ir kitaip veikiančius, pastebėti.

– Dėkoju Jums už pokalbį. Tegu mūsų dvasia niekada neužmiega!

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte