REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Reikia tai patirti, kad suprastum – pauliečių vienuolis apie skausmą Mariupolyje

ŠaltinisVATICAN NEWS

Iš miesto kankinio pasiekia pauliečių vienuolio kunigo Pavlo, kuriam pavyko pabėgti, liudijimas: bombardavimui be perstojo tęsiantis 24 val. per parą, pabėgimas tampa tikra odisėja tarp patikros punktų ir skausmo tų, kuriems nieko nebeliko.

„Kol pats to nepatiri, labai sunku suprasti, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje.“ Nuo 2011 m. iki šių metų kovo 5 d. kunigas Pavlo Tomaševski kartu su kitais dviem Šv. Pauliaus Pirmojo Eremito ordino broliais vykdė savo misiją Mariupolyje, Ukrainos mieste, kuris dėl savo strateginės pozicijos daugiausiai kenčia nuo rusų kariuomenės invazijos.

Kunigui pavyko pabėgti kartu su vienu ordino brolių ir keliais parapijiečiais. Dabar jis yra grįžęs į savo gimtąjį miestą šalies pietvakariuose Podolės Kamenecą.

Susitikęs su keliais fondo „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ atstovais jis surengė virtualų susitikimą su žurnalistais, kad padėtų geriau suprasti, ką išgyvena žmonės, įstrigę situacijoje, kurią galima apibūdinti kaip apokalipsę. Jie patys to padaryti negali – iki šiol kunigui Pavlui nepavyko susisiekti su likusiaisiais Mariupolyje, nes ten nėra elektros ir telefonai neveikia.

Nors Mariupolio miestas stovi ant 2014 m. prasidėjusio karo linijos, vasario 24 d. prasidėjusi invazija buvo nelaukta, pasakoja kunigas, pridurdamas, kad nuo pat invazijos pradžios rusų kariuomenė ėmė bombarduoti aplink esančius kaimus ir miesto rytinę dalį, taikydami ne tik į ukrainiečių kariuomenę, bet ir į civilius.

Griausmas pasiekė ir miesto centre esančią vienuolių pauliečių prižiūrimą Čenstakavos Dievo Motinos parapiją. „Supratau, kad situacija rimta ir kad veikiausiai turėsime evakuoti žmones, tačiau pradžioje daugelis parapijiečių nenorėjo išvykti, nes nemanė, kad rusai bombarduos visą miestą.“

Tad du kunigai (trečiasis buvo išvykęs į Lenkiją gydytis) nutarė likti su žmonėmis, padėti jiems, aukoti Mišias ir melstis su jais. Po 4–5 dienų situacija labai pablogėjo, rusai ėmė įvairiais ginklais atakuoti gyvenamuosius rajonus miesto centre.

„Bombardavimas netilo beveik keturias paras“, – prisimena kunigas. Apšaudymas buvo toks intensyvus, kad nebuvo įmanoma atgauti kvapo, nebuvo nė pusvalandžio tylos pertraukos nei dieną, nei naktį“. Du kunigai neturėjo slėptuvės, kur būtų bent kiek saugesni, tad tiesiog skubėdavo į kambarį toje namo pusėje, kuri buvo toliau nuo bombardavimų.

Apšaudymas buvo toks intensyvus, kad nebuvo įmanoma atgauti kvapo.

Maždaug trečiąją dieną po atakos prieš Mariupolį miestas liko be elektros ir vandens. Išeiti iš namų reiškė rizikuoti būti užmuštam. Kunigas Pavlo prarado ryšį ne tik su savo parapijiečiais, bet ir su visu išoriniu pasauliu. Tais trumpais momentais, kai atsirasdavo interneto ryšys, jis skaitydavo naujienas mobiliajame telefone ar klausydavosi radijo automobilyje, tačiau neilgai, nes reikėjo taupyti akumuliatorių.

Kunigas sako, kad nebuvo lengva ryžtis išvykti – vienuoliai bijojo, kad palikti namai bus išplėšti, kita vertus, suprato, kad nukritusi bomba gali tiek sugriauti namus, tiek nusinešti jų pačių gyvybes. Be to, jie bijojo papulti į Mariupolį apsupusios rusų kariuomenės rankas.

Galiausiai abu vienuoliai susikrovė būtiniausius daiktus, dokumentus į automobilį, apsivilko abitus ir leidosi link išvažiavimo į Zaporižę, esančią už 220 km nuo Mariupolio. Pakeliui prie jų prisijungė dar 5–6 privatūs automobiliai, mėginantys ištrūkti iš miesto. Važiuodami per miestą matė širdį veriančius vaizdus: sugriautus pastatus, sudegintus automobilius, žmones, ieškančius maisto apleistose parduotuvėse. Maža automobilių kolona pravažiavo pro kelis rusų kariuomenės postus, kur buvo patiktinti jų dokumentai ir leista vykti toliau. Viename poste rusai jiems pasakė, kad prieš dieną buvo gautas įsakymas neišleisti vyrų, tik moteris ir vaikus.

„Pamėginkite įsivaizduoti šią sceną – buvome viduryje laukų, šaltyje, aplink ilgiausia automobilių eilė (apie 100 mašinų), prie vairų vyrai, šalia jų žmonos ir vaikai. Ir jokios galimybės grįžti atgal. Kai kurie neturėjo benzino atsargų. Žmonės pėsčiomis prisiartindavo prie kareivių, moterys atsiklaupdavo, melsdamos leisti išvykti, nes daugelis jų nemokėjo vairuoti, tačiau viskas veltui.“

Maždaug po penkių valandų kažkas netikėtai pasikeitė: atvyko netoliese esančio miestelio meras ir pasakė, kad norėtų priimti nakčiai visus žmones, esančius mašinose. Miestelio gyventojai savo namuose priėmė apie 400 Mariupolio gyventojų. Kitą dieną pavyko rasti kitą kelią, aplenkti postą, kur buvo sustabdyti, ir išvažiuoti link Zaporižės. 

Pakeliui buvo kiti kelio blokavimo punktai, vėl nerimas, tačiau vis pavykdavo tęsti kelionę ir jie galiausiai gyvi pasiekė savo kelionės tikslą. Kunigui Pavlui šie įvykiai dar nepasimiršo, jis nenori jų pamiršti, nes Mariupolyje liko jų žmonės.

„Kas mane labiausiai neramina ir kas kelia daugiausiai skausmo šiuo metu – tai rūpestis dėl parapijiečių, kad jie liktų gyvi. Tikiuosi, kad Dievas juos apsaugos…“, – sako kunigas. Ir maldauja visų padaryti viską, kas įmanoma, kad šios žudynės būtų sustabdytos.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte