REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Egidijus Vareikis. Olimpiada, Koliziejus ir kiti egzotiški sutvėrimai

Jei dar kas tikite, kad sportas nėra politika, tai tuščias jūsų tikėjimas. Panašus į tą tikėjimą, kad Saturno palydovai Mergelės žvaigždyno fone yra palankus metas jūsų finansinei sėkmei. Akivaizdu, kad apie neseniai pradėtą olimpiadą vis daugiau žinių politikos, o ne sporto skyreliuose.

Olimpiada šį sykį vyksta didžiausios pasaulio šalies sostinėje, šalies, kurioje dirbtinis ne tik sniegas, bet ir visas kitas džiaugsmas. Juokdavotės, kaip Sovietų Sąjungoje dažydavo žolę, kad būtų žalesnė, nenustebkite ir tame dirbtiniame Pekino sniege radę balinančių priedų.

Svarbiausias klausimas dar prieš pradedant žaidynes buvo ne apie tai, kokie sportininkai atvažiuos, o apie tai, kokių valstybių vadovai dalyvaus gigantomaniškame atidarymo spektaklyje. Dėmesio centre – Maskvos ir Pekino vadovų susitikimas bei klausimas – ar karo nebus pagal antikinę olimpinę tradiciją, ar jis kaip tik bus, pagal tradiciją, atsineštą iš ankstesnių Pekino ar Sočio olimpiadų.

Negalima sakyti, kad ir anksčiau olimpiada buvo tik sportas. Visa žaidynių istorija yra politikos istorija, taip pat karų, melavimo sau, apgaulės, politinio bestuburiškumo metraštis. Kaip prisimena šiuolaikinių olimpinių žaidynių sumanytojas Pierre de Coubertin, pirmajai olimpiadai XIX amžiaus pabaigoje reikėjo ne tik sukviesti sportininkus, bet ir suderinti didžiųjų valstybių vadovų interesus – koks titulas ir kokia vėliava bus „pirmesnė“, nes jau tada ne viena šalis grasino nedalyvausianti. Ne dėl sporto, dėl… politikos.

Visa žaidynių istorija yra politikos istorija

Dar 1916 metais olimpiada turėjo vykti Berlyne, tačiau nevyko, nes prasidėjo karas, kuris, žinia taip pat politika. 1920 metų olimpiada buvo numatyta Budapešte, tačiau Vengrija, kaip kare pralaimėjusi Vokietijos sąjungininkė buvo nubausta – žaidynės perkeltos į Belgijos Antverpeną. Politika. Dar daugiau – Vokietijai, Austrijai, Vengrijai, Bulgarijai ir Turkijai tuokart iš viso uždrausta dalyvauti. Atmintinos 1936 metų Berlyno žaidynės vyko nacizmo pakilimo ženkle, nors nutarimas rengti olimpiadą Berlyne priimtas dar prieš Hitleriui ateinant į valdžią.

Beje, JAV olimpinis komitetas pašalino iš komandos kelis žydų kilmės atletus, idant nenervinti vokiečių, o Prancūzijos sportininkai sveikino žiūrovus „romėnišku” gestu labai primenančiu kanoninį nacių pasisveikinimą. Visi žinome, kad dalis šalių boikotavo 1980 metų žaidynes Maskvoje, dalis – 1984 metais nepasirodė Los Andžele. Apie boikotus ir politinius protestus būtų galima rašyti labai daug ir įdomiai, bet tokio aprašymo neleidžia teksto apimtis. Tad palikime kiekvieno asmeninėms studijoms.

Vis tik, jei jau sportas, tai yra ir kita medalio pusė. Sportas yra tikrasis opiumas liaudžiai, sporte leidžiama tai, kas šiaip jau draudžiama. Leidžiamas nacionalizmas. Sovietiniais laikais buvo galima džiūgauti, krepšinio aikštelėje nugalėjus sovietinės imperijos armijos komandą. Kaip laimėtas mūšis prieš okupantą. Sovietų pralaimėjimai sporte, mums buvo savotiškos politinės pergalės.

Dar kartą prisiminus olimpines žaidynes, reikia pasakyti, kad olimpiadų „tėvai“ primygtinai siūlė vertinti sportininkus kaip individus, o ne šalis. Lentelė, kurioje surašoma, kiek medalių laimėjo ta ar kita valstybė, iki šiol formaliai yra neoficiali, tačiau daugeliui ji yra pati įdomiausia informacija apie olimpines žaidynes. Joje juk matoma, kas ką „apstūmė“. Buvo laikai, kaip sovietiniai sporto komentatoriai taip skaičiuodavo socializmo sistemos „pranašumus“… Buvo laikai…

Šiandien sportas gali mus suvienyti greičiau nei kokia politinė doktrina, nei koks ekonominis stebuklas, ar poreikis gintis. Istorija byloja, kad niekados nebuvo kitaip. Pavyzdžiui, senstančioje ir demoralizuotoje Romos imperijoje nebebuvo nei valstybę ginančios armijos, nei valdžios autoriteto, tačiau sportas klestėjo…

Olimpinės žaidynės vyko iki pat imperijos padalijimo. Romos „nacionalinis stadionas“ – Koliziejus – sėkmingai veikė net kelis dešimtmečius po oficialios Vakarų Romos imperijos mirties. Niekas taip nesimbolizuoja Amžinojo Miesto kaip šis amžinas statinys ir jo pirmapradė misija – sportas.

Šiandien kaip ir anuomet, kartais baisu reikalauti iš valdžios, geopolitinių ar ekonominių pokyčių, nes už tai gali „gauti atgal“. Bet prašyti duonos ir pramogų yra visai nekalta, o sportas ir yra tokia pramoga. Statome vis daugiau stadionų, vis daugiau savo potencialo išliejame sekdami kokio kamuoliuko judėjimą didesnėje ar mažesnėje aikštelėje.

Klasiko Hermano Hesės stiklo karoliukų žaidimo Didysis Magistras nėra kokia nors ironija. Sporto magistrų šiandien žymiai daugiau ir jie vis svarbesni, jų nesaisto moralė, juos į šlovę kelia fiziniai sugebėjimai ir technikos naujovės. Sporto naujienos tampa vis svarbesnės visose žinių suvestinėse, dėl sporto pramogų atleidžiame diktatoriams ir karo nusikaltėliams. Dėl sporto rezultatų „perkame“ kitų šalių augintinius ir darome savais piliečiais. Koks čia dar boikotas? Mums – sportas…

Vis dažniau pateisiname nužmogėjimą rezultato vardan, juk sportininko gyvenimas trumpas, sporto taurės atperka mūsų menkystes, ekonominius praradimus, sporte pamirštame kuo bloga valdžia, pamilstame nacionalinę vėliavą, ir net sugiedame himną. Romėnai gerai suprato Koliziejaus prasmę. Imperatorius Neronas, neva savo malonumui sukėlęs Romos gaisrą, kaltę išpirko žaidynėmis. Nacionalinis stadionas peraugo savo epochą. 

Šiandien kaip ir anuomet, kartais baisu reikalauti iš valdžios, geopolitinių ar ekonominių pokyčių, nes už tai gali „gauti atgal“.

Net jei ir bus karas, tai mažiau kreipsime dėmesio į jį, juk mums olimpiada ar kokia lyga. Šiandieninės vertybių krizės akivaizdoje auga ne katedrų bokštai. Klesti daugiafunkciniai pramogų ir (savaip) kultūros centrai, o bene ekstravagantiškiausios architektūros naujienos, realizuojamos stadionų statybose.

Ar tai, kas vyksta yra nesusiję su civilizacijos pabaiga, ar civilizacijos simboliu, jai žlungant paliks ne Katedra, o Nacionalinio stadiono griaučiai? Ar visuomenė priešinsis ar tiesiog abejingai stebės, kaip vėliava leidžiasi, tuštėja katedros o svarbiausias piliečių „traukos centras” vis dar sportinė pramoga? Norėjau olimpiadas ir koliziejus pavadinti dinozaurais, bet apsigalvojau. Neišmirs taip greitai..

Galiausiai ar turime, ar norime pakeisti? Ar reikia keisti, viskas juk natūralu ir gražu? Jonas Paulius II buvo bene pirmasis, ėmęsis aukoti Šventąsias Mišias Nacionaliniuose stadionuose. Gal ir teisingai… 

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte