Teniso žvaigždė Novakas Djokovičius (Novakas Džokovičius) išvyko iš Australijos pralaimėjęs sensacingą teisinę kovą dėl skiepijimosi nuo COVID-19 ir negalėjęs siekti rekordinį 21 kartą laimėti Didžiojo kirčio turnyrą. Visa situacija australus privertė dar kartą susimąstyti apie šalyje įvestus koronaviruso apribojimus, kurie juos išvargino ir privertė nukreipti savo pyktį į teniso žvaigždę.
Įvykiui įsibėgėjus nemažai žmonių ėmė kelti klausimą dėl įsiūčio ir atkreipti dėmesį į tai, kad vyriausybė aplaidžiai reagavo į fiasko, tačiau bendra nuotaika buvo pritvinkusi pykčio, o Novakas išvadintas įvairiais žodžiais. Kai kurie teniso aistruoliai net komentaruose prisipažinoo, kad pirko bilietus vien tam, kad galėtų pykti ant jo!
Viskas buvo pateikta kaip skriauda australams (tiksliau, Viktorijos valstijos gyventojams), kurie taip ilgai gyveno laikydamiesi apribojimų, ir kitiems žaidėjams, kurie turėjo laikytis taisyklių, kad galėtų dalyvauti turnyre. Atrodė, tarsi N. Džokovičius būtų tiesiogiai įžeidęs kiekvieną žmogų, tarsi bandytų patekti pro užpakalines duris. Iš šių žmonių sklido požiūris „jei aš privalau, tai ir jis privalo!”.
Pasipylė argumentai dėl ankstesnės Novako pozicijos vakcinų klausimu, jo „statuso” skaidrumo prieš kelionę ir galimo nesąžiningumo ar klaidų prašyme išduoti vizą (pateiktame jo vardu). Ir, atvirai kalbant, visi šie argumentai yra nereikšmingi, nes visos šios situacijos nebūtų buvę, jei ne nevykusi skiepų politika ir neskiepytų asmenų demonizavimas.
Beveik dvejus metus progresyvioji Viktorijos valstijos leiboristų vyriausybė bandė įtikinti visuomenę, kad griežčiausių apribojimų Žemėje taikymas, siekiant neįsileisti viruso į šalį, kol jis išnyks, būtų veiksminga strategija. O Scotto Morrisono (Skoto Morisono) Liberalų ir nacionalinė partija federalinėje vyriausybėje, nors ir ne tokia griežta, mažai stengėsi pasipriešinti autoritarinėms priemonėms. Vis dėlto po dvejų metų tai nepasiteisino.
Per pastarąsias dvi savaites šalyje užfiksuota daugiau kaip milijonas susirgimų itin užkrečiama omikrono atmaina, o tai rodo, kad vienos griežčiausių pasaulyje koronaviruso politikos priemonės buvo bevaisės. Be to, valstybės pareigūnai ir „ekspertai” pasakojo, kad jei kiekvienas laikytųsi visų nurodymų ir įpareigojimų – liktų namuose, dėvėtų kaukes, skiepytųsi, gautų stiprinančiąją dozę – tada būtų „saugūs” ir visi apribojimai išnyktų.
Australai pagrįstai dėl kažko pyksta, bet jų apmaudo objektas, tiksliau, žmonės, ne tie. Ne Novakas Djokovičius ar kitas neskiepytas asmuo sukūrė nepasiekiamą tikslą. Kaip rodo nauja informacija, koronavirusas plinta tiek per skiepytus, tiek per neskiepytus asmenis, o kaltę dėl jo tolesnio egzistavimo suversti pastariesiems yra tik bailus politikavimas.
Nulinė koronaviruso politika ir po jos sekę begaliniai apribojimai yra nusivylimo priežastis, tačiau tiesą užgožė nuolatinis baimės kurstymas, kurį vykdo dėmesio siekianti žiniasklaida ir vyriausybė, desperatiškai bandanti kontroliuoti viešą diskursą. Todėl dėmesys buvo sumaniai nukreiptas į visus, kurie nesilaiko reikalavimų, ir jų paklusnumas tapo sąlyga, kurią įvykdžius visi įgyja laisvę.
Danas Woottonas (Danas Vutonas) savo straipsnyje „Daily Mail Online” gana taikliai apibendrino situaciją: „Per 24 valandas Djokovičius tapo labiausiai nekenčiamu žmogumi Australijoje. Premjerui Scottui Morrisonui po kelių mėnesių teks dalyvauti rinkimuose, o žiniasklaida greitai išreiškė pasipiktinimą vadinamaisiais dvigubais standartais. Dveji metai tokios drakoniškos politikos privertė australus supykti.”
Didėjantis australų nepasitenkinimas ir teisių atėmimas buvo nukreiptas prieš garsenybę, kuri paprasčiausiai bandė įgyvendinti savo laisvą valią įstatymo ribose ir pasitarnavo kaip patogi dėmesio nukreipimo priemonė vis labiau tironiškai valstijos valdžiai.
Tie, kurie kritikuoja tokius žmones kaip Djokovičius, išdrįstančius gyventi savo galva, turi susimąstyti apie savo klaidingo pasipiktinimo šaltinį. Jei dvejus metus trukusi prievarta visus aukoti savo asmenines teises dėl visų „saugumo” iki šiol nepadėjo, tai jau niekada ir nepadės.
