Ankstų sekmadienio rytą Pietų Afrikos dvasinio vadovo, Nobelio taikos premijos laureato arkivyskupo Desmondo Tutu pelenai buvo palaidoti Keiptauno katedroje, kur jis pamokslavo prieš brutalų baltųjų mažumos režimą.
Nobelio taikos premiją pelnęs dvasinis ir politinis lyderis, kuris būdamas 90-ies ramiai mirė antrąją Kalėdų dieną, pats iš anksto suplanavo savo laidotuvių ceremoniją, nes norėjo, kad ji būtų kukli.
Jo pelenai „buvo palaidoti Šv. Jurgio katedroje per privačią ceremoniją, kurioje dalyvavo tik šeimos nariai, anksti ryte šiandien“, nurodoma Anglikonų Bažnyčios pareiškime.
Arkivyskupas Thabo Makgoba (Tabas Makgoba) padėjo urną po memorialiniu akmeniu su išraižytu užrašu priešais didįjį altorių.
Jis taip pat paragino šalies gyventojus „pasinaudoti šia galimybe ir atverti naują puslapį“. „Imkimės … radikalių ir revoliucinių pokyčių, už kuriuos jis pasisakė. Gyvenkime taip paprastai, kaip gyveno jis, ką atspindėjo ir jo pušinis karstas su virvių rankenomis“, – sakė arkivyskupas.
Privačioje ceremonijoje dalyvavo apie 20 D. Tutu šeimos narių, įskaitant ir jo našlę.
Kovos su apartheidu Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) simboliu D. Tutu palaikai anglikonų Šv. Jurgio katedroje buvo pašarvoti ketvirtadienį ir penktadienį, kad kuo daugiau žmonių galėtų atsisveikinti su itin mėgtu ir gerbtu dvasininku bei teisių gynėju.
Pagal velionio norą, laidotuvės buvo paprastos.
„Jis nenorėjo jokio pretenzingumo ar didelių išlaidų, net… prašė, kad karstas būtų kuo pigesnis“, – pranešė jo fondas. D. Tutu norėjo, kad būtų apribotos ir karinės ceremonijos.
Dėl senyvo amžiaus ir prostatos vėžio Nobelio taikos premijos laureato sveikata pastaraisiais metais buvo silpna, jis nebedalyvavo viešajame gyvenime.
Kovotojas
Vyraujant apartheidui, PAR baltųjų mažuma vykdė rasinės segregacijos politiką, kurią įtvirtino daugybe rasės ir rasinės segregacijos samprata pagrįstų įstatymų, o policija negailestingai persekiojo oponentus, kurie buvo nužudomi arba įkalinami.
Kai Nelsonas Mandela ir kiti lyderiai buvo nuteisti kalėti dešimtmečius, kovos simboliu 8-ajame dešimtmetyje tapo D. Tutu.
D. Tutu vykdė nenuilstamą agitaciją būdamas užsienyje, viešai smerkdamas JAV, Didžiąją Britaniją ir Vokietiją bei kitas šalis už tai, kad jos neįvedė sankcijų apartheido režimui.
Namuose iš savo sakyklos jis smerkė policijos smurtą prieš juodaodžius, įskaitant šaudymą į mokinius per 1976 metais Sovete įvykusį sukilimą. Nuo kalėjimo D. Tutu išgelbėjo tik jo užimama padėtis bažnyčioje.
