REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Gintautas Cibulskas. Krizinis meduolis ir botagas mums – II dalis

Manau, kad tokius „meduolio – botago“ sprendimus sąlygoja ir plūstelėję išoriniai pokyčiai bei mūsų ir mūsų valstybės šiuose pokyčiuose, kuri palieka mažai vietos kitokiems sprendimams.

Pastaruoju metu į Lietuvą ypatingai stipriai papūtė globaliniai vėjai, atnešdami gan rimtus pokyčius: virusas, LGBT, šeimos sampratos kitimas, migrantai, hibridiniai karai, politiniai globalūs procesai ir kt., kuriuose, deja (mes juk ne norvegai, šveicarai ir net ne lenkai ar vengrai), nesugebėjome išlikti savarankiški.

Tikėtina, kad galingos jėgos iš išorės spustelėjo (o gal pamalonino kažkuo) mūsų politines partijas ir vadovus (turiu galvoje ne tik šios Seimo kadencijos valdančiuosius), patariant (o gal ir liepiant) daryti vienokius ar kitokius sprendimus. Ir sprendimus daryti greitai.

Mūsų valstybę valdančiųjų veikla jau senai ryškiai pasisuko link instrukcijų gavimo iš Briuselio (ar kažkur kitur) ir jų vykdymo. Gera vadyba, kiek matau, yra suprantama kaip administravimas – kuo greičiau, įgyvendinti gautus nurodymus ir (būtinai greičiau nei latviai ir estai) raportuoti, kad mes jau padarėme tai, kas liepta. O norint aplenkti kitus, vykdant nurodymus, „Meduolio- botago“ principas yra visai geras. Tam jis ir yra rekomenduojamas vadybos mokslo.

Tačiau visuomet reikia pasižiūrėti, o kas iš to, kad vykdant nurodymus negalvojant, botagu (ar meduoliu) priversi kitus kažką daryti? Kokios to botago taikymo pasekmės bus vėliau?

Suprantu nerimą dėl COVID mirčių, kurias kiekvieną dieną mums pateikia statistikos analitikai. Bet yra ir kitų mirčių statistika. Ir ji neramina taip pat.

Savižudybių statistika, kurioje mes esame vieni iš „pirmaujančių“ pasaulyje, rodo, kad problemų socialinėje aplinkoje turime tikrai daug, ir panašu, kad tokia retorika ir sprendimai nepadės spręsti esamų problemų, o, tikėtina, jas tik pagilins.

Pasaulyje kas 40 sekundžių nusižudo žmogus. Lietuvoje 2020 metais įvyko virš 600 savižudybių (kiekvieną dieną vidutiniškai įvyksta beveik po 2 savižudybes).

Žmonių nusivylimas valdžia (tą rodo sociologinės apklausos) yra labai stiprus. Žmonių psichologinė savijauta prastėja. Ar čia gali padėti botagas?

Žmonių psichologinė savijauta prastėja. Ar čia gali padėti botagas?

Gal vertėtų sustoti ir pagalvoti, kur mus neša tie permainų vėjai ir tie sprendimai?

Šie vėjai neša dideles permainas į kiekvieno mūsų gyvenimą. Tas, kas buvo nusistovėję, ir per paskutinius 30 metų buvo tapę kaip ir savaime suprantama, pasirodo, kad visiškai nieko čia nesuprantama. Globalūs pokyčiai ir mūsų vadovų elgsena (turiu galvoje ne tik dabartinius valdančiuosius) juose įsuko mus visus į nežinomybės karuselę.

Šių vėjų linguojama mūsų valstybė man tapo panaši į vieną pusę palinkusią drebulę.

Laisvos minties ir, tiek metų buvę kaip savaime suprantami, vertybiniai pamatai susvyravo, o tiksliau juos paplovė su naujais vėjais atėjusios liūtys.

Šių vėjų įtakoje politinės partijos supanašėjo ir iš jų liko tik skirtingi pavadinimai (na gal tik „Laisvės partija“ yra išskirtinė šiame kontekste, todėl pagarba jiems, nes tai, ką jie daro, atitinka ir pavadinimą, ir jų ideologiją).

Seimo opozicija tik imituoja, kad yra opozicija, ir labai patogiai jaučiasi šiame vaidmenyje. (Matyt dėl meduolio, kurį gauna, statuso, atlyginimų, priedų ir kitų privilegijų pavidalu).

Medis vėjyje / Asociatyvi Unsplash nuotr.

Universitetai, kaip laisvos minties nešėjai, po truputį ima ideologizuotis.

Bažnyčia, daug amžių tvirtai stovėjusi ant savo vertybinių pamatų, gavusi agresyvios kritikos ir kaltinimo „politikavimu“ – „palindo“ po lapais, ir tik pavieniai kunigai dar bando kalbėti. Manau, kad Bažnyčia kriziniuose laikotarpiuose turėtų aiškiai, drąsiai ir garsiai deklaruoti savo požiūrį į valstybėje vykstančius procesus, ypač tuos, kurie paliečia mūsų tikėjimo vertybes, nepabėgdama nuo savo vertybių ir nebijodama to, kad kažkas ją apkaltins politikavimu.

Tikėjimas, Bažnyčia yra mūsų gyvenimo dalis, mūsų, kaip tautos, išlikimo vertybinis pamatas, ir jis nėra atsietas nuo visuomeninio gyvenimo. Todėl matau, kad Bažnyčia gali ir turi daryti tai, ko šiandien labai mums trūksta – vienyti mus.

Bažnyčia kriziniuose laikotarpiuose turėtų aiškiai, drąsiai ir garsiai deklaruoti savo požiūrį į valstybėje vykstančius procesus.

Mokyklos, patapusios „paslaugų teikėju“, per paskutinius 15-20 metų buvo nušalintos nuo mokinių auklėjimo, užleidžiant šią funkciją didžia dalimi internetinei erdvei, su jos vietiniais ir importiniais „dievukais“, kurie, kaip aiškėja, irgi „auklėja“ jaunimą ne šiaip sau (ieškokite pinigų).

Todėl nenuostabu, kad mokytojai, nustumti į mokinių auklėjimo užribį, praranda autoritetą mokinių bei jų tėvų tarpe. Ir naujų švietimo centrų įsteigimas, ar bendrųjų programų pertvarka čia nieko nepakeis. Autoritetai yra tie, kurie auklėja.

Griaunami šeimos pamatai, skatinant vaikus atvirai nepaklusti tėvams.

Nepasitikėjimas vieni kitais vis didėja.

Laisvos, pagarbios diskusijos jau tampa atgyvena.

Didžiuosiuose televizijos kanaluose diskusijos didžiąja dalimi yra tik imituojamos. Pakankamai agresyviai vyrauja „vienos krypties“ mintis ir „viena tiesa“. Aišku, dėl „kvapo“ kol kas dar pasikviečiami ir oponentai (rusų propogandisto Kiseliovo laidoje irgi būna pakviestas vienas oponentas), tačiau tokių diskusijų rezultatai būna aiškūs, „vienos tiesos“ skleidėjai visada būna „teisūs“, nes vedantieji diskusijas (matyt gerai žinodami Pareto dėsnį) 80 proc. klausimų ir savo įtakos skiria „vienos tiesos“ išaukštinimui ir „kitokios tiesos“ sumenkinimui.

Konstitucija, buvusi valstybės gyvavimo pamatu, stipriai susvyravo, ir imama interpretuoti „pagal patogumą“. Todėl keistai atrodo vis dar rengiamas Konstitucijos egzaminas. (Apie tai kalba žinomi teisininkai).

Virtualiame ir realiame gyvenime atsiranda vis daugiau atviro pykčio ir agresijos nukreiptos į kitaip manančius.

Prezidentės D. Grybauskaitės frazė „Nustokite krūpčioti“ skamba kaip humoras.

Daug yra daroma, kad krūpčiojimas būtų visur ir nuolat. O tam, kartais reikia pamojuoti botagu. Nebūtinai patiems reikia juo mojuoti. Galima jį įduoti „saviems“ į rankas. Tie „savi“ puikiai jį pagriebia. Istorijos mokslas mums rodo, kad tai labai geras būdas suvaldyti „nepaklusniuosius“, nes greitai atsiranda daug norinčių tuo botagu pamojuoti.

P.S. Vis tik, norėčiau ir toliau pasitikėti mūsų valstybės vadovais, juk pats už juos balsavau, bet… Labai tikiuosi, kad Premjerė apie tą botagą pagalvos. Ir pačiu artimiausiu metu ji tą pasakys, nebūtinai viešai, bet bent jau savo ministrų kabinete, nustatydama savo pavaldiniams kitokį elgsenos standartą valdant valstybę, bendraujant su mumis, duos ženklą „skalikams“, kad šie pasitrauktų į jiems tinkamą vietą. Bent jau Kalėdų laikotarpiu.

Aš to labai norėčiau.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

3 KOMENTARAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte