Prasidėjus Adventui Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas trečiadienio vakarais pakvietė stabtelėti. Šiuo laikotarpiu ganytojas ragina naujai apmąstyti kertinius mūsų tikėjimo dalykus parengiant savo širdis šv. Kalėdoms – užgimsiančiam Kristui. Laukti, tikėtis, viltis, pasak ganytojo, įprasta krikščioniui laikysena, o dabar, laukdami šventų Kalėdų, susirinkdami kartu liturgijoje giedame: „O ateik, ateik, Emanueli!“
Arkikatedroje bazilikoje, trečiadienio rekolekcijų su jaunimu ir visais norinčiais konferencijoje, arkivyskupas akcentavo Dievo egzistencijos įrodymus – akivaizdžią Dievo buvimo tiesą, kuri per mūsų protą ir per mūsų širdis nori įžengti į mūsų gyvenimą. O tam reikia ir mūsų pastangų.
Ganytojas, duodamas pavyzdį apie meilę ir įsimylėjimą, pabrėžė, kad kaip ir meilėje turime dėti pastangų ją augindami, taip ir per įvairias liturgines praktikas, maldos formas turime auginti tikėjimą. Ganytojas pabrėžė, kad šiandienos visuomenėje, kai esame įsitraukę į begalę veiklų, nuolat skubame „plevėsuodami plaukais“, nebeturime laiko maldai ir santykiui su Dievu, ir tai veda į tikėjimo atšalimą.
Kai nebeturime laiko maldai ir santykiui su Dievu, tai veda į tikėjimo atšalimą.
Arkivyskupas priminė pasakojimą apie Mozę, kai dykumoje jam apsireiškė Dievas degančiame krūme ir kalbėjo. Dievas Mozei atskleidė savo būties esmę „Aš Esu, Kuris Esu“. Būtent Dievas gręžėsi į žmogų ir kvietė į santykį: dalykis draugyste su manimi, užmegzk santykį.
Arkivyskupas tęsdamas impulsą kalbėjo, jog Dievas yra mums davęs protą, nuostabų įrankį, dėl kurio mes taip pat galime leistis į Dievo buvimo atradimą ir Jo egzistencijos tikrumo atpažinimą. Vienas žinomiausių Dievo buvimo įrodymų – šv. Anzelmo Kenterberiečio ontologinis argumentas, kuriame Dievas apibrėžiamas taip: „Tas, kuris pranoksta visa, ką galime sugalvoti.“
egzistavimas Dievui yra tiesiog būtinas, jeigu Jį vadiname tobulu.
Geriau įsigilinus atsiskleidžia šio argumento esmė: „Jeigu pripažįstame, kad tai, kas ne tik mąstoma, bet ir realiai egzistuoja, yra labiau tobula, tada kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta, turi realiai egzistuoti.“
Anot šv. Anzelmo Kenterberiečio, Dievas egzistuoja, nes Būtybė, kuri būtų visiškai tobula ir kuri neegzistuotų, būtų mažiau didinga, nei būtybė, kuri būtų visiškai tobula ir egzistuotų. Šis argumentas pasako, kad egzistavimas Dievui yra tiesiog būtinas, jeigu Jį vadiname tobulu. Nes jeigu yra tobula būtis ir ji neegzistuoja, vadinasi, ji nėra tobula.
