„Jubiliejinių metų katechezėse iki šiol kalbėjome apie Evangelijose aprašytą Jėzaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Dabar apmąstysime Kristaus slėpinio kulminaciją – jo Prisikėlimą, kuris apšviečia mūsų žmogiškąją tikrovę ir istoriją, su jos klausimais ir iššūkiais“, – kreipėsi Leonas XIV į 60 tūkst. Šventųjų metų piligrimų, dalyvavusių trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje.
Žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės įvairiausių įvykių ir patirčių. Kartais jaučiamės laimingi, kartais liūdni, kartais patenkinti, kartais prislėgti, kartais dėkingi, kartais nusivylę. Skubame, siekiame rezultatų, kartais užsibrėžiame labai aukštus tikslus; kartais priešingai – jaučiamės nesaugūs, tarsi pakibę ore, laukiame sėkmės ir pripažinimo, kurių taip ir nesulaukiame. Trokštame būti laimingi, nors iš tiesų labai sunku būti visą laiką laimingiems.
Susitaikome su savo ribotumu, bet tuo pat metu trokštame jį įveikti. Giliai širdyje jaučiame, kad mums visada kažko trūksta. Tačiau iš tikrųjų, pabrėžė popiežius, žmogus yra sukurtas ne tam, kad stokotų, bet kad pasiektų pilnatvę, „kad turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (plg. Jn 10, 10), kaip sako Jėzus Evangelijoje.
Šį gilų žmogaus širdies troškimą gali patenkinti ne visuomenėje užimama pozicija, ne valdžia ar turtai, bet tikrumas, kad žmogaus gyvenimas ir jo lūkesčiai remiasi į tvirtą pagrindą, tikrumas, kad žmogaus lūkesčiai bus išklausyti. Šį tikrumą mes vadiname viltimi. Tai nereiškia tik paprasto optimizmo, kuris dažnai mus nuvilia. Tikra viltis visada išsipildo.
Trokštame būti laimingi, nors iš tiesų labai sunku būti visą laiką laimingiems.
„Seserys ir broliai, – tęsė popiežius, – Prisikėlęs Jėzus yra mūsų vilties garantas! Jis yra šaltinis, kuris numalšina mūsų troškulį – begalinį pilnatvės, kurį Šventoji Dvasia įskiepijo mūsų širdyse, troškimą. Kristaus prisikėlimas – tai ne tik istorijos faktas, bet įvykis, kuris ją pakeitė iš vidaus. Prisikėlęs Kristus yra gyvasis šaltinis, kuris niekada neišdžiūsta. Iš jo visada trykšta tyras vanduo ir visi trokštantieji gali jo atsigerti.“
Jėzus yra Gyvasis. Jis myli gyvenimą ir savo prisikėlimu jis galutinai nugalėjo mirtį. Tik jis gali mums suteikti tikrą atgaivą žemiškame kelyje ir užtikrinti tobulą ramybę amžinybėje. Tik miręs ir prisikėlęs Jėzus atsako į giliausius mūsų širdies klausimus. Tačiau atsakymą jis ne iš dangaus nuleidžia, bet jis pats tampa mūsų bendrakeleiviu sunkumų, vargo ir netikėtumų kupinoje mūsų žemiškoje kelionėje. Kai troškulys tampa nepakeliamas, tik Kristus gali pripildyti tyro vandens mūsų tuščią gertuvę.
Prisikėlęs Kristus yra gyvasis šaltinis, kuris niekada neišdžiūsta.
Mes esame silpni ir pažeidžiami kūriniai. Klaida yra mūsų žmogiškumo dalis. Tai nuodėmės žaizda, dėl kurios mes krentame, pasiduodame, nusiviliame. Tad prisikelti mums reiškia atsikelti, vėl atsistoti ant kojų. Kai keliaujame su Kristumi, jis mus palaiko, numalšina mūsų troškulį, padrąsina išmėginimuose ir sunkumuose.
„Brangieji, iš Kristaus prisikėlimo kyla viltis, kuri, nepaisant visų gyvenimo vargų, leidžia mums jau dabar ragauti gilios ir džiaugsmingos ramybės; tos ramybės, kurią jis mums galutinai suteiks ir kuri neturės pabaigos“, – baigė Leonas XIV spalio 15 d. bendrosios audiencijos katechezę.
