Pradžioje tokia mūsų liūdna realybė: per 2025 metų aštuonis mėnesius išmirė (mirė daugiau nei gimė) 12280 Lietuvos piliečių, vien per šių metų rugpjūčio mėnesį 1112 mūsų išmirė…. O tuo tarpu…
Mūsų kone visų iškilių politikų ir „ekspertų“ garbinta Angela Merkel dabar apkaltino mus sukėlus karą Ukrainoje. Ir staiga daugelis buvusių jos uolių garbintojų pradėjo ją keikti ir ėmė nuo jos atsiriboti. Tačiau kur jų atsiprašymas už savo klaidą, juk savo oponentus jie panašioje situacijose vertintų žymiai griežčiau. Beje. būtent prie Angelos Merkel Vokietijos krikdemai prarado savo krikščionišką kvapą ir tuo pasiekė kitų kraštų politikai. Vokietijos krikdemai praktiškai atsisakė ginti Gyvybės kultūrą.
Praėjusį šeštadienį įvyko kelių tūkstančių dalyvių „Žygis už gyvybę“. Tačiau to įvykio beveik nepastebėjo „demokratijos ramsčiu“ save skelbianti, dominuojanti leftistinė propagandinė žiniasklaida, save nacionaliniu vadinantis TV transliuotojas. Nepastebėjo ir su Prezidento institucija kovojanti kultūros visuomenės dalis, kuriai neleidimas gyventi pradėtai gyvybei ir senukų eutanazija yra civilizacijos vertybė…
Po viso to kyla klausimas, ar įmanomas dialogas tarp gyvybės kultūros ir mirties kultūros? O ar yra galimas kompromisas, juk sujungus vandenį su ugnimi gausis tik garas?
Šiuo metu vakarų pasaulyje siekiama sukurti sistemą, kuri labai patinka Rusijos ideologams, nes tai, jų manymu, silpnina priešo stovyklą.
Taigi: „Žalieji“ daliai vakariečių įrodė, kad žmogus yra blogis, todėl reikėtų, kad žmonių būtų mažiau..
Tą mintį plėtoja leftistai, todėl abortai ir senukų eutanazija yra gėris. Jų manymu tik nusikaltėliams neturi būti taikoma mirties bausmė.
Tautinės vertybės yra blogai, nes jomis siekiama gausesnės tautos.
Šeima, sukurta vyro santuoka su moterimi yra blogis, nes joje gimsta daugiau vaikų. Todėl. kad to nebūtų, reikia skatinti santuokinius siekti tik karjeros bei dažniau ir greičiau skirtis.
Vaikų gims dar mažiau, jeigu žmogus nežinos kas jis toks – vyras ar moteris. Todėl verkiant reikia priimti Stambulo konvenciją.
„Mokymui“ apie socialines lytis prieštarauja mokslas. Velniop jį! Todėl leftistiniai ideologai nusprendė pakeisti mokslinę diskusiją ideologiniais sprendimais. Pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijoje balsavimu nusprendžiama ir kas yra moksliška.
Tėvai nenori, kad jų vaikus mokykloje verstų kasdien galvoti kokios lyties jie yra. Todėl būtina palengvinti vaikų atėmimo iš tėvų procedūras, kad visi valdžios bijotų.
Ar įmanomas kompromisas tarp asmenų su tokia pasaulėžiūra? Kaip suderinti visa tai su siekiu atstovauti tradicines krikščioniškas, sukūrusias Vakarų civilizaciją, vertybes, propaguojančias Gyvybės kultūrą, pagarbą gyvybei nuo jos pradėjimo iki mirties. Tuos, kurie gerbia prigimtines žmogaus teises, gerbia moteris ir vyrus, jų kuriamą šeimą ir neišsigalvoja kokių nors kitokių šeimų.
Sunkus klausimas. Vargu ar tam padės dažniausiai naudojamas „biurokratinis“ kompromisas. Juk kompromisas tarp tų, kurie sako, kad „gerti reikia mažiau“ ir tų, kurie sako, kad „gerti reikia daugiau“, kompromisas – „gerti reikia“ .
Tuos, kurie gerbia prigimtines žmogaus teises, gerbia moteris ir vyrus, jų kuriamą šeimą ir neišsigalvoja kokių nors kitokių šeimų.
Prastas sprendimas dėl „kompromiso“ leftistus, krikščionis ir kitus prigimtines teises ginančiuosius patalpinti po vienu politiniu stogu. To pasekmė bus kaip to toje pasakoje apie svogūnėlį, norintį įtikti visiems. Taip atsiranda „bekvapės“ politinės partijos, siekiančios tik valdžios ir „maitinančios“ mus su postų dalybomis susijiusiomis myliu, nemyliu „muilo“ operomis.
Tačiau atviros diskusijos, dialogas būtinas, bet tam ES ir Lietuvoje priešinamasi visomis įmanomomis priemonėmis: siekiant leftistų rankose sukoncentruoti žiniasklaidą, ypač kontruoliuojant „nacionalinį“ transliuotoją, netrukdant nerinktiems „konstitucijos teismams “ perrašinėti konstitucijas, mėginant papirkti žmones ES ideologizuota, teikiamą per nevyriausybinės organizacijas parama „teisingų“ fondų pagalba ir t.t.
Taigi, kol kas rimtų diskusijų nėra ir nepanašu, kad jų norima. O tai negali nedžiuginti Rusijos politikų. Kaip ir tautos supriešinimo politika, racionalumą prarandanti nepatinkamų sprendimų kritika. Kaip, mano galva, nutiko patvirtinto Kultūros ministro asmenybės kompetencijos kritikos atveju. Ji buvo sujungta su Valstybės finansuojamų įstaigų atsiribojimu nuo Prezidento institucijos, kas yra skirtingi dalykai. Juk pagal Lietuvos Konstitucijos 5 straipsnį Prezidentas ne šiaip yra Gitanas Nausėda, bet Valstybės vienasmenė valdžios institucija. Ar šios įstaigos žada neįsileisti nepatinkamų Seimo ir Vyriausybės narių ar Teismų pareigūnų?
Bet dialogas, ypač tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva, yra būtinas. Pradžioje reikalaukime sustabdyti nieko nekuriantį, iš serijos „juokiasi puodas, kad katilas juodas“, dialogą tarp politikų. Reikalaukime kalbėti juos apie savo siūlymus, kuriuos išties nori įgyvendinti, apie tai, ką daryti dabartinėje sudėtingoje Lietuvai situacijoje, kaip Lietuvą geriau apginti, apie tai, kaip sustabdyti Lietuvos išmirimą.
O kol kas mes tik linksminame V. Putiną.
