Šį tekstą paskatino pavasarį kilusios diskusijos dėl vadinamojo Reprodukcinių teisių įstatymo. Nors jo svarstymas perkeltas į rudenį, premjerė I. Ruginienė laiko jį vienu iš savo programos prioritetų, tad abortų klausimas neišvengiamai grįš į darbotvarkę. Lietuvoje ši tema nėra įprasta viešuose debatuose, todėl abejoju, kad abi pusės gebės nuosekliai argumentuoti.
Naujausia apklausa rodo, kad ketvirtadalis gyventojų dėl abortų finansavimo neturi nuomonės, o trečdalis palaikytų siūlomą finansavimą iš PSDF (Privalomasis sveikatos draudimo fondas). Skirtingai nei JAV, kur tai viena svarbiausių rinkimų temų, Lietuvoje tokios diskusijos kyla tik tuomet, kai pasirodo politinių iniciatyvų, todėl vertinu, kad jos nedaro realios įtakos visuomenės požiūriui.
Prieš aptariant ProLife poziciją, verta paaiškinti pačius terminus. ProLife ir ProChoice, nors ir neturintys tikslių lietuviškų atitikmenų, aiškiai nusako nuomonių skirtį: ar žmogus pasisako už abortų draudimą, ar už jų legalizavimą, su įvairiomis tarpinių pozicijų formomis. Lietuviški vertiniai „Už-Gyvybę“ ar „Už-Pasirinkimą“ skambėtų pernelyg neįprastai, todėl naudosiu angliškus terminus.
Galiausiai, kalbėdamas apie „ProLife argumentą“ ir kaip jį įveikti, neturiu omenyje emocingų šūksnių ar protestų, kurie gali tik užtvirtinti priešininko poziciją. „Įveikti ProLife“ reiškia parodyti įstatymo oponentams jų logikos bei mąstymo klaidas ir padėti pasukti diskusiją taip, kad pasikeistų ir turima nuomonė. Tai pirmiausia prasideda nuo gebėjimo išklausyti ir intelektinio nuoširdumo.
Taigi pagrindinis ir labiausiai pamatinis, bet kartu ir trumpiausias ProLife argumentas skamba maždaug taip:
- Žmogžudystė yra tikslingas nekalto žmogaus gyvybės nutraukimas, todėl neturi būti teisiškai leidžiama.
- Abortas visada sukelia tikslingą nekalto žmogaus gyvybės nutraukimą.
- Vadinasi, abortas visada sukelia žmogžudystę, todėl neturi būti teisiškai leidžiamas.
Viešose diskusijose, taip pat „Lietuva kalba“ laidoje, neretai buvo nagrinėjamos gretutinės temos – kontracepcija, Apvaisinimas mėgintuvėlyje, demografijos skatinimas. Tai svarbūs klausimai, bet jie nepakeičia esmės. Į kiekvieną tokį argumentą galima pateikti priešingą, todėl be sutarimo dėl bazinio klausimo – kas yra negimęs kūdikis – ginčas tampa bevaisis. Kaip yra pasakęs ProLife apologetas Greg Koukl: „Jei negimęs kūdikis nėra žmogus, nėra reikalingas joks aborto pateisinimas. Tačiau jei negimęs kūdikis yra žmogus, nėra tokio pateisinimo, kuris būtų adekvatus.“
Deja, viešose diskusijose dažnai girdime tai, ką pavadinčiau „ne-prieštaravimais“ – teiginius, kurie skamba kaip priešininkų sumenkinimas, bet iš esmės nepaliečia pagrindinio argumento. Pavyzdžiui, jei įstatymo oponentas yra vyras, jam dažnai pareiškiama, esą „jis neturi teisės kalbėti“, nes nėra moteris. Be to, kad tai yra vadovėlinis ad hominem argumento (kai argumentuojama prieš asmenį, o ne prieš jo išsakytą teiginį) klaidos pavyzdys, ProLife argumentų vertė nepriklauso nuo asmens lyties, kurie ją išsako. Moterų artimas ryšys su nėštumu yra nenuginčijamas, bet tai nereiškia, kad vyrai neturi moralinės teisės svarstyti vaisiaus vertės. Lygiai kaip ir, pavyzdžiui, Palestinoje niekad negyvenę vakariečiai turi teisę rūpintis ten vykstančia humanitarine krize.
Kitas dažnai keliamas kaltinimas — kad ProLife pozicija esą kyla iš patriarchalinio noro kontroliuoti moteris. Motyvų priskyrimas retai pakeičia priešininko nuomonę. O net jei ir kai kurie politikai turėtų netinkamų motyvų, tai nereiškia, kad jų teiginiai automatiškai yra klaidingi. Panašiai kaltinami religingi žmonės – esą argumentai remiasi tik tikėjimu – tačiau pagrindinis ProLife teiginys apie žmogžudystę nėra savaime religinis; jis gali būti formuluojamas kaip moralinė ir teisinė pozicija, nepriklausoma nuo konkrečios tikėjimo doktrinos.
Girdime ir asmeninio pasirinkimo argumentą: „Aš asmeniškai prieš, tačiau nenoriu drausti kitiems.“ Nuoseklus ProLife apologetas užklaus – kodėl esi prieš? Jei dėl to, kad abortas nutraukia gyvybę, tuomet problema sugrįžta prie esmės. Valstybė kasdien reguliuoja jos piliečių pasirinkimus (pvz., draudžia smurtą auklėjant ar diskriminaciją), tad ne visi asmeniniai pasirinkimai tampa teisiniu standartu. Tad verta paklausti: pasirinkti ką?
Taip pat dažnai pateikiami socialiniai argumentai: „geriau, kad vaikas negimtų skurde“ arba „legalių abortų draudimas tik padidins pavojų moterims“. Pastarasis teiginys išreiškia baimę dėl nelegalių procedūrų; ProLifeatsakymas būna, kad „saugus abortas“ yra oksimoronas, nes bent vienai gyvybei jis nėra saugus. Galiausiai iškyla skaudžios išimtys (išžaginimas, medicininės indikacijos). Jos emocingos ir sudėtingos, tačiau jas atskirti nuo pagrindinio teiginio galima: net atsižvelgus į išimtis, klausimas, ar negimusi gyvybė yra žmogus, išlieka kertinis. ProLife atstovas bus linkęs priimti kompromisą apie 5% retų atvejų, jei tai reikš galimą diskusiją apie likusius 95%.
pagrindinis ProLife teiginys apie žmogžudystę nėra savaime religinis; jis gali būti formuluojamas kaip moralinė ir teisinė pozicija, nepriklausoma nuo konkrečios tikėjimo doktrinos.
Taigi, tikiuosi, kad dabar aišku, kodėl tiek svarbus yra esminis ProLife argumentas. Prie jo ir pasukime. Iš pradžių verta suprasti silogizmo struktūrą, t.y. parodyti, kad pirma prielaida nėra teisinga, arba antra, arba, kad išvada neplaukia iš jų dviejų. Tada ir tampa aiškiau, kaip atsiranda šis argumentas ir kurias vietas reikia pulti. Dar kartą priminsiu pirmąją prielaidą:
- Žmogžudystė yra tikslingas nekalto žmogaus gyvybės nutraukimas, todėl neturi būti teisiškai leidžiama.
Tai – pats žmogžudystės apibrėžimas, kuriuo remiasi tolimesnė išvada. Vertėtų tiksliau pažiūrėti į raktinius žodžius. „Tikslingas“ reiškia tyčinį veiksmą; netyčiniai nužudymai, nors ir tragedija, teisėje vertinami kitaip nei tyčiniai. „Nekaltas“ pabrėžia, kad kalbame ne apie pagrįstą gynybą ar karo veiksmus, kai mirtis gali būti pasekmė teisėto veikimo prieš realią grėsmę. Taigi prielaida sujungia tris elementus – intenciją, objekto nekaltumą ir veiksmą kaip gyvybės nutraukimą – ir būtent šias vietas logiškai verta patikrinti.
- Abortas visada sukelia tikslingą žmogaus gyvybės nutraukimą.
Čia atsiveria kertinis klausimas: ar negimusysis – embrionas ar vaisius – jau yra asmuo su tokia verte, kad jo gyvybė negali būti nutraukta? Neišeina neigti, jog abortas sustabdo biologinį vystymosi procesą; bet ar tai savaime pagrindžia, kad kiekvienas embrionas yra žmogus, turintis teisę į gyvybę? ProLife atsakymas pirmiausia remiasi biologinės rūšies kriterijumi: unikalus genetinis kodas ir tėvais esantys žmonės. Referuoti į bet kokio išsivystymo lygio embrioną kaip „ląstelių gumulėlį“ neįtikins ProLife žmonių, nes, praktiškai, kiekvienas žmogus yra ląstelių gumulėlis, tik daugiau ar mažiau išsivystęs ir sudėtingas.
Daug ProChoice mąstytojų siūlo asmenybės kriterijų: sąmonė, pojūčiai, mąstymas ar savarankiškas gyvybingumas. Bet bet kurią kartelę sunku apginti: jei ji per aukšta – rizikuojame pateisinti net kūdikių žudymą; jei per žema – asmenimis būtų galima laikyti paprastus žinduolius kaip žiurkes; jei imame „gyvybingumą“ (viability), tai priklauso nuo medicinos pažangos gyvenamojoje vietoje, tad riba tampa atsitiktinė. Tokie kriterijai arba neteisingi, arba nejautrūs, arba priklausomi nuo išorinių aplinkybių, tad nepagrįstas ribos brėžimas ProLife pozicijai nėra įtikinantis.
Galiausiai verta atkreipti dėmesį į kalbą: įstatymo projekto tekstuose 10 kartų vartojamas eufemizmas „nėštumo nutraukimas“, o „abortas“ – tik vieną. Nors tai tampa vis labiau priimtinu terminu, jis ProLife asmenis klaidina, mat nėštumas reiškia, kad moteris savo kūne augina mažą gyvybę. Nėštumą nutraukti – tos gyvybės savo kūne nebeturėti. Tai gali įvykti įvairiais būdais: pagimdant, atliekant vaisiaus ištraukimą Cezario pjūvio operacijoje, gydant moters ligą ir kaip šalutinį efektą sukeliant persileidimą, taip pat atliekant tikslingą gyvybės nutraukimą gimdoje ir liekanų pašalinimą – abortą. Tad „nėštumo nutraukimas“ funkcionuoja kaip eufemizmas, siekiant užslėpti atliekamo veiksmo realybę. Žmonėms, kurių nuomonę siekiame pakeisti, nepatiks apgavystė, kad ir žodine forma.
- Abortas visada sukelia žmogžudystę, todėl neturi būti teisiškai leidžiamas.
Taigi, ProLife pozicijos dvi esminės prielaidos nuosekliai veda prie šios išvados. ProChoice advokatams tai atrodo kaip gana radikalus šuolis, tuo labiau, kai dabar visuomenėje kokia nors forma abortas yra didžiąja dalimi priimtinas. Tačiau moralinis ir filosofinis nuoseklumas rodo, kad nepakeitus apibrėžimų ar esminio supratimo apie žmogaus gyvybę, šia išvada vadovautis yra logiška.
Ko tikrai būtina iš ProLife atstovų prašyti, tai ne tiek loginio išvedžiojimo, kiek širdies atvirumo. Nėštumas yra ypatinga tikrovė, vienintelė tokia žmonijos patirtyje, kada su konkrečia moterimi yra taip artimai, kūniškai susijęs kitas žmogus. Tai paliečia ne tik jos kūną, bet ir jos istoriją, baimes, saugumą. Tad nenuostabu, kad galutinė argumento išvada daugeliui atrodo neįgyvendinama, lyg neturinti vietos išimčiai ar atjautai. Tačiau būtent čia ir slypi žmogaus gyvenimo paradoksas: kai pripažįstame, kad prieš mus – ne abstrakcija, o kito žmogaus gyvybė, tuomet suprantame, kad bet koks sprendimas, kuris tiesiogiai ir tyčia ją nutraukia, negali būti neutralus. Jis visada yra atitinkamai blogas – bent jau tiek blogas, kad jį turime priimti su sunkia širdimi, o ne kaip paprastą „teisę pasirinkti“. Todėl trečioji išvada, nors ir logiška, nėra tik loginė. Ji primena, kad įstatymas yra ne tik taisyklių rinkinys, bet ir visuomenės moralės veidrodis. Jei sakome, kad žmogaus gyvybė verta apsaugos, turime tą patį taikyti ir pačiai pažeidžiamiausiai – negimusiai. Tuo pačiu turime drąsiai pripažinti, kad moterys, kurios šią naštą neša, nusipelno ne pasmerkimo, bet visokeriopos paramos. Tai nėra logikos trūkumas – tai yra būdas, kai logika virsta tikru gyvenimu.
Turbūt skaitytojas jau suprato mano kaip autoriaus poziciją šiuo klausimu, nepaisant straipsnio pavadinimo. Juo siekiu parodyti ProLife logiką, tačiau ir atvirumą diskusijoms. Nebūtų nieko geriau, jei šis poliarizuojantis klausimas būtų išspręstas ir taip sudėtingame nuomonių lauke. Tačiau jo negalime sau leisti spręsti tiesos sąskaita – tuo labiau, kai įstatymas siūlo abortus atlikti ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Todėl tikiu, kad „įveiksime“ logikos skirtumus tarp ProLife ir ProChoice ne retoriniais triukais, ne nesusijusiomis prieštaromis ir tikrai ne žodiniu ar fiziniu smurtu, bet nuoširdžiu pokalbiu.
