Mozė – Dievo regėtojas. Pranašui priskiriama nemažai stebuklų. Dar prieš kelerius metus mokslininkai juos vadino išgalvotais, bet dabar nuomonė pasikeitė. Kas paskatino persvarstyti požiūrį.
Visiškai logiška
Galbūt populiariausias ir labiausiai atpažįstamas iš biblinių siužetų – išėjimas. Žydų pabėgimą iš Egipto lydėjo didžiulė nelaimė, kurios, atrodo, neįmanoma paaiškinti sveiku protu.
Faraonų šalį ištiko dešimt bausmių. Nilo vandenys staiga „pavirto krauju“, vėliau prasidėjo rupūžių, uodų, šunų musių antplūdis – gyvuliai ėmė mirti. Pats egiptiečius vienu metu ištiko baisios opos ir pūliniai. Tada ant Egipto žemės užgriuvo ugnies kruša ir svirplių pulkai. O po to tris dienas tvyrojo „tiršta tamsa“.
Ar toks pasaulio pabaigos scenarijus galėjo įvykti iš tikrųjų? Neseniai mokslininkai įrodė, kad taip. Žydų pagrobimas tradiciškai siejamas su faraono Ramzio II valdymo laikotarpiu (maždaug 1279–1213 m. pr. m. e.).
2010 m. Vokietijos biologai išanalizavo jo valdymo laikotarpio klimato kreivę ir nustatė vieną įdomią detalę. „Ramzesas valdė labai palankiu laikotarpiu: buvo daug lietaus, ir šalis klestėjo. Tačiau tai truko tik kelis dešimtmečius. Po jo mirties klimato kreivė staigiai nukrito – prasidėjo sausringas laikotarpis, turėjęs labai rimtų pasekmių“, – pasakojo paleoklimatologas iš Heidelbergo universiteto Augusto Magini.
Tai galėjo tapti pirmosios Egipto bausmės priežastimi. Vieno iš tyrimo bendraautorių – Leibnico vandens ekologijos instituto mokslininko Stepheno Pflugmacherio nuomone, kruviną Nilą galėjo padaryti toksiškos bakterijos Oscillatoria rubescens. Jos dar vadinamos „burgundišku krauju“. Kaip ir šiandien, taip ir prieš tris tūkstančius metų jos sparčiai dauginasi stovinčiame vandenyje, o mirštant palieka ryškiai raudoną pigmentą.
Ekosistemos sutrikimas lėmė staigų varlių populiacijos augimą. Normaliomis sąlygomis varlių vystymąsi į suaugusius individus kontroliuoja hormonai. Tačiau stresinėje situacijoje šis procesas galėjo pagreitėti kelis kartus. Pasak Wernerio Kloaso iš Leibnico instituto, Nilo užkrėtimas „burgundišku krauju“ ir tapo tokiu trigerio veiksniu.
Kai sausros sąlygomis amfibijos išmirė, prasidėjo vabzdžių – muselių ir musių, kurių populiacijos jau nebegalėjo sulaikyti plėšrūnai, antplūdis. „Žinome, kad vabzdžiai gali platinti ligas, pavyzdžiui, maliariją, – tęsė mokslininkas. – Taigi kitas grandinės reakcijos etapas – epidemija“.
Tai visiškai racionalus šešių bausmių paaiškinimas.
Idealios sąlygos
Kitos dvi bausmės buvo sąlygotos dar vienu gamtos kataklizmu. Į šiaurės vakarus nuo Egipto yra Santorini salynas, kuriame kažkada buvo aktyvus ugnikalnis. 2016 m. Prancūzijos ir Graikijos mokslininkų grupė nustatė, kad maždaug prieš tris su puse tūkstančio metų jis pabudo, o jo išsiveržimo galia 200 tūkstančių kartų viršijo Hirosimos atominės bombos sprogimą.
Vėliau Vokietijos atmosferos fizikos instituto specialistai padarė išvadą, kad pelenų stulpas susidūrė su lietaus debesimis. Dėl to Egiptą užklupo ugnies kruša, o dangų uždengė tamsus šydas.
Po to sekė stipri klimato anomalija – padidėjęs drėgnumas, dažni krituliai. Tokios sąlygos yra labai palankios svirplių populiacijos dauginimuisi. Didžiausią sunkumą specialistams kėlė paskutinė bausmė – pirmagimių mirtis. Galiausiai buvo nuspręsta, kad priežastis galėjo būti mikotoksinai iš pelėsių paveiktų pasėlių. Tarp apsinuodijimo simptomų, be kita ko, buvo gausus vidinis kraujavimas. Rezultatas – staigi mirtis.
Įdomi užuomina
Kita Mozės stebuklo paslaptis taip pat liko neišspręsta. Biblijos knygoje „Išėjimas“ rašoma, kad žydams bėgant iš Egipto „jūra atsivėrė priešais juos“. Kai Izraelio tauta sėkmingai perėjo per jūros dugną, vanduo greitai nunešė ją persekiojusius faraono tarnus.
Savo laiku JAV Nacionalinio atmosferos tyrimų centro ir Kolorado universiteto darbuotojai Karlas Drewsas ir Veichinas Hanis priėjo prie išvados: tekste buvo kalbama ne apie Raudonąją jūrą (kas pirmiausia ateina į galvą), o apie Nilą. Iš senovės hebrajų kalbos jo pavadinimas gali būti verčiamas dvejopai: „raudonoji jūra“ arba „nendrių jūra“. Tikriausiai buvo turimas omenyje Manzala ežeras rytinėje upės deltos dalyje. Jis periodiškai gali susiskirstyti į dvi dalis.
„Užuominą davė ir Išėjimo knygos eilutės: „Ir Viešpats varė jūrą stipriu rytiniu vėjumi…“ Viskas susiję su skysčio dinamika. Vėjas nuneša vandenį taip, kad sukuria saugų praėjimą, o tada staigiai leidžia jam grįžti atgal“, – paaiškino Karlas Drews interviu.
Taigi izraelitams pavyko: jie spėjo pereiti. O faraono kariai – ne. Egipto vežimai įstrigo minkštoje žemėje, ir per trumpą laiką juos užklupo atgalinė banga.
Vietoj cukraus
Tai buvo ne pabaiga žydų nelaimių. Jiems dar teko 40 metų klajoti po dykumą. 2013 m. Izraelio archeologas Izraelis Finkelšteinas pasiūlė šį siužetą laikyti mitologiniu, turinčiu istorinį prototipą, kuris vėliau buvo apipintas alegorijomis. Kitaip tariant, išėjimas truko ne dešimtmečius, o šimtmečius.
Tokiu atveju troškulys ir maisto trūkumas yra neišvengiami palydovai. O Mozė, pagal Dievo žodį, turėjo tik suduoti į uolą, ir iš jos iš karto ėmė tekėti vanduo. Šiuolaikiniai geologai rado tam paaiškinimą. Sinajaus dykuma yra turtinga kalkakmeniu ir smiltainiu. Tai yra akytos uolienos, galinčios sulaikyti skystį. Galbūt pranašas tiesiog nušlavė nuo uolos ploną išorinį sluoksnį – dykumos laką, po kuriuo buvo gyvybiškai svarbus drėgmės sluoksnis.
Izraeliečiai alkį malšino dangaus duona. Dievas ją kasdien siuntė iki saulėtekio. Vyrauja nuomonė, kad šis paslaptingas maistas yra ne kas kita, kaip sutirštėjęs tamarisko sultys. Pavasarį dykumos augalas išskiria saldų skystį, kuris greitai balsta ir kietėja ore. Beje, beduinai ir šiandien jį vartoja kaip natūralų saldiklį.
Svarbios smulkmenos
Daugelis paslapčių, susijusių su Mozės vardu, lieka neatskleistos. Mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl jo kapo vietos. Dėl to, kur ieškoti legendinių dešimties įsakymų lentelių, duotų pranašui ant Sinajaus kalno.
Be to, diskusijos dėl pačios viršūnės nesilpnėja. Vieni ekspertai mano, kad ji yra, kaip nurodyta Raštuose, to paties pavadinimo pusiasalyje. Kiti – kad Negevo dykumoje. Treti – kad visai kitur, Saudo Arabijoje.
Tuo tarpu archeologai nenustoja stebinti senovės mėgėjų naujais atradimais. Pavyzdžiui, visai neseniai Sinajaus kasyklose Serabit el-Khadim buvo rasta unikali molio plokštelė. Preliminari analizė parodė, kad tekstas ant jos parašytas protoprotėviškos abėcėlės rašmenimis – būtent ja, kaip mano lingvistai, žydai naudojosi išeinant iš Egipto.
O turinys dar labiau stebina: kažkoks Mozė ragina savo tautą garbinti Elą. Ir aršiai pasisako prieš deivę-karvę Baalat. Ar tai neprimena istorijos apie auksinį veršį? Tačiau mokslininkams dar reikia dirbti su šiuo radiniu. Neatmetama galimybė, kad artimiausiu metu pasaulis sužinos kažką naujo apie biblijos pranašą.
