Turiu pradėti nuo mūsų liūdnos realybės: 2024 metais išmirė (mirė daugiau nei gimė) 19 tūkst. Lietuvos piliečių, vien šių metų rugpjūčio mėnesį 1 112 mūsų išmirė… ir Rusijos grėsmė nemažėja.
Iššūkių Lietuvai vis daugiau. Atrodo, kad tai iš viešųjų asmenų reikalautų išminties, ramybės ir susikaupimo. Mūsų nedidelei valstybei ypač pavojingas susiskaldymas. Tačiau viešajame gyvenime viskas priešingai. Emocijos liejasi, kitų asmenų vertinimai yra iš serijos „juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Dominuojanti žiniasklaida ištisas valandas nori mus įtraukti į politinę muilo operą „Myliu ar nemyliu, šį ar kitą politiką, ir ar jie vienas kitą myli“. Nepaliaujamas pliauškimas apie viską, tik ne apie Lietuvos problemas. Daroma viskas, kad tik žmones apie Lietuvos bėdas negalvotų ir per tokį triukšmą nieko negalėtų apie tai paklausti. Kodėl?
Gal todėl, kad mūsų „išminčiai“ neturi ko pasakyti, t.y. jų galvose tuščia? Tai – visai tikėtina versija. Juk dalyvauti barnyje dėl vyriausybės postų dalybų nėra taip sudėtinga, tai – įprasta.
Matome, kad per 35 Nepriklausomybės metus šalia gerų dalykų mes sukūrėme armiją „ekspertų“ ir influencerių, kurie dažnai kalba nežinodami, ką nori pasakyti, bet kalba… Lietuvos švietimo sistema neugdo matematikų ir tiksliųjų mokslų atstovų, jau beveik užmiršo mokyti apie V. Kudirką, K. Donelaitį, M. Mažvydą, J. Marcinkevičių ir kitus tikrus Lietuvos statytojus. Lietuvos kultūra daug „šurajevų“ ugdo, bet neruošia mūsų vaikų tapti tikrais vyrais ir moterimis, priešingai – skatina juos to gėdytis.
Daroma viskas, kad tik žmones apie Lietuvos bėdas negalvotų ir per tokį triukšmą nieko negalėtų apie tai paklausti.
Ši sistema prikūrė visą armiją „žinančiųjų“, kurie iš Lietuvos „auklėja“ JAV Prezidentą kalbomis ir rašiniais, taip, matyt savo supratimu, keistai manydami motyvuoti jį mus ginti nuo Rusijos…
Gal prisimenate, kaip per paskutinius visų lygių rinkimus kandidatai daugiausia diskutavo ne apie tai, ką gero gali padaryti Lietuvai, bet atsakinėjo į „analitikų“ klausimą – „JAV prezidento rinkimuose už ką jūs – Trumpą ar Harris?“. Kodėl gi dabar stebimės, kad turime valdžią, kuri diskutuoja ne apie tai, kad kiekvieną mėnesį netenkame virš tūkstančio savo piliečių, o apie tai, „kas ką myli ar nemyli“.
O gal vieši šnekoriai tiesiog laiko žmones mulkiais? Neatmesčiau šios versijos. Atrodo tai kaip „opijaus liaudžiai“ teikimas, kad liaudis nekreiptų dėmesio į svarbiausias problemas, o šnekoriai pridengtų savo galimą neišmanymą. Bet žmonės juk pastebi, kai tokio paties dydžio žmonių renginį objektyvi žiniasklaida dalyvių skaičių įvertina keliais šimtais, jeigu renkasi „ne savi“ ir keliolika tūkstančių, kai renginį organizavo „savi“. Ar tai nedidina nesusikalbėjimo ir susiskaldymo? Ar tai ne Lietuvos bėda?
Bet visą tai galima nutraukti, jei „liaudis“ atsisakys „opijaus“ ir vis dažniau pasakys „nustokite kvailioti ir dirbkite Lietuvai… jeigu dar galite.“ Mes turime garsiai pasakyti, kad norime išlikti kaip tauta! Neleiskime būti įtraukti į kuriamas „muilo operas“. Reikalaukime valdančiuosius atsiskaityti už konkrečius darbus ir konkrečius įsipareigojimus, kad jų priimamos programos nebūtų tušti pažadai.
Prisiminkime, kad perdėtai garsus triukšmavimas dažnai gali būti skirtas nukreipti dėmesį nuo rimtų dalykų. Ir šiuo metu tai labai paranku Rytų agresoriui. Grįžkime, prašydami Dievo išminties, prie to, apie ką svajojome Baltijos kelyje.
