Viešoji nuomonė apie Izraelį keičiasi žaibiškai. Likusios palankumo atsargos nyksta akimirksniu. Vis daugiau žmonių nebeįstengia paaiškinti, kaip galima remti valstybę, kuri naudoja tiek daug smurto be realių taikos perspektyvų. Izraelis sparčiai tampa tarptautiniu atskalūnu.
Krikščionims, augusiems su bibliniu požiūriu į žydus kaip į Dievo išrinktąją tautą, tai neretai sunku priimti. Jie ir toliau palaiko Izraelio politiką, nesvarbu kokią, o priešpriešą Izraeliui vertina kaip biblinį patvirtinimą, kad jie neklysta.
Po ankstesnių kritinių straipsnių apie Izraelio politiką sulaukiau tokių pačių atsakymų: pats Biblijos tekstas pateikia lemiamą argumentą, kodėl reikia remti šiuolaikinį Izraelį. Kas gi mes tokie, kad keltume abejonę?
Pakeitimo teologija
Bet ar tai tikrai tiesa? Ar vienintelė išeitis, rimtai žiūrint į Bibliją, yra besąlygiška parama Netanjahu politikai Gazoje? Pastaraisiais mėnesiais šią temą tyrinėjau teologijos studijų metu viename JAV universitete. Viliuosi, kad kai kurie tyrimo aspektai gali praversti ir platesnei diskusijai.
Bažnyčios istorijos kontūrai šiuo klausimu nėra labai sudėtingi. Rytų ir Vakarų Bažnyčios dažniausiai laikėsi vadinamosios pakeitimo teologijos formos, pagal kurią krikščionių Bažnyčia vienaip ar kitaip laikyta naujuoju Izraeliu.
Tai nebūtinai reiškė blogą žydų traktavimą (nors dažnai taip būdavo praeityje), bet mintį, kad Izraelio tauta turėjo daugiausia instrumentinę reikšmę. Kitaip tariant, Izraelis egzistavo ne dėl savęs, o tam, kad pagimdytų Kristų ir per Jį pasiektų kitas tautas. Kristui atėjus, Izraelis neteko savo ypatingo vaidmens.
Išrinktoji tauta
Šiandien pakeitimo teologijos pėdsakų dar galima aptikti kai kuriose krikščionių bendruomenėse. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius susiformavo ir kita stipri kryptis. Jos atstovai pabrėžia kitas Šventojo Rašto vietas, pvz., Laiške romiečiams (11 skyriuje) sakoma, kad Dievo pažadai Izraeliui yra „neatšaukiami“. Vadinasi, žydų tauta nėra tik priemonė kitiems palaiminti, bet ir toliau išlieka ypatinga, Dievo išrinktoji tauta – „Dievo akies vyzdys“.
Čia ir slypi atsakymai, kuriuos gavau į ankstesnius straipsnius. Ar galima pilnai pripažinti žydų tautos išrinktumą ir kartu būti kritiškam šiuolaikinės Izraelio valstybės atžvilgiu? Iš patirties matau, kad dažniausiai atsakoma: ne. Bent jau praktiškai to beveik nebūna.
Vis dėlto krikščionys gali remtis teologija, kuri viena vertus pabrėžia Izraelio unikalią ir tvarią vietą Biblijoje, bet kita vertus neskuba tapatinti šiuolaikinės valstybės su bibliniu Izraeliu. Svarbiausias dėmesys turi būti sutelktas į Kristų – tiek žydams, tiek kitataučiams.
Teologinės alternatyvos
Praktikoje dažnai nutinka taip, kad nuoširdus palankumas Izraelio tautai greitai virsta nesąlygiška parama šiuolaikinei valstybei, nepaisant jos veiksmų. Tokia laikysena pastebima, pavyzdžiui, tarp organizacijos „Krikščionys už Izraelį“ rėmėjų.
Tačiau yra teologų, kurie su tuo nesutinka. Nyderlanduose veikianti Jules Isaac fondo iniciatyva siekia vystyti krikščionišką teologiją, kurioje Izraelis išlieka esminis, tačiau tai nėra tiesiogiai paverčiama į politinę paramą valstybei. Fondo vadovas Jeroenas Bolas pabrėžia, kad reikia teologinės alternatyvos pakeitimo teologijai – tokios, kuri nebūtų paviršutiniška ir neapsiribotų tik pranašysčių interpretacijomis dabartinės valstybės kontekste.
Tarptautiniu mastu itin įtakingas yra mesijinis žydų teologas Markas Kinzeris. Jis pabrėžia, kad auganti mesijinių žydų bendruomenė liudija apie Dievo ištikimą sandorą su Izraeliu, tačiau vengia pompastiškos retorikos kalbėdamas apie sekuliarią Izraelio valstybę.
Amerikiečių teologas Kendallas Soulenas taip pat atliko reikšmingų tyrimų ir pabrėžia, kad žydai, kaip ir kitos tautos, išlaiko savo unikalumą Dievo plane. Tačiau tai dar nereiškia, kad šiuolaikinė Izraelio valstybė automatiškai turi ypatingą vaidmenį. „Tikiuosi, kad sekuliarusis sionizmas pasirodys esąs taikos instrumentas, tikiuosi, kad toks bus ir Izraelis kaip valstybė. Bet nežinau, o kartais net bijau, kad taip nebus“, – yra sakęs jis. Pasak Souleno, krikščionys gali remti Izraelį, bet jis pats tai daro daugiausia dėl „sekuliarių priežasčių“.
Meilė tautai – be karo pateisinimo
Apibendrinant galima teigti: kiekvienas, norintis išvengti pakeitimo teologijos, turi alternatyvų. Ir kiekvienas, norintis išlaikyti sveiką distanciją tarp teologijos apie Izraelį ir šiuolaikinės Izraelio valstybės, taip pat tam turi teologiškai atsakingų kelių. Įmanoma nuoširdžiai mylėti Izraelio tautą taip, kad dėl to netektų kentėti Gazoje gyvenantiems žmonėms.
