Kasdienoje besikapstantis žmogus pasmerktas fragmentiškam tekstų skaitymui. Nebeįmanoma susikaupti. Prie to prisideda „prie kūno priaugę“ išmanieji įrenginiai. Keli „patapšnojimai” ir DI jums teikia reikiamą informaciją. Natūraliai sukirba mintis apie ilgų tekstų prasmingumą. Kam jie, jei viską, ko noriu, gaunu vos kelių sakinių tekstu?
Susimąstyti privertė Liublianos (Slovėnija) universiteto profesoriaus Miho Kovačo mintys. Nudžiugau patyręs, kad jo idėjos yra ir kai kurių mokykloje naudojamų vadovėlių dalis. Tik grįžtame prie pradžios – jas reikia perskaityti. Kaip neprisiminsi anekdoto apie žmogų, kuris norėjo laimėti loterijoje, nepirkęs bilieto.
Miha Kovač įžvelgia daugybę priežasčių, kodėl skaityti verta. Gilinamas žodynas, ugdomas gebėjimas kritiškai mąstyti, stiprinama psichika, galiausiai mokomasi empatijos. Skaitantis pilietis yra mažiau paveikus įvairaus pobūdžio (psichologinėms, dezinformacinėms, sukčių ir t.t.) atakoms.
Reflektuoju savo, kaip Seimo nario, rutiną: elektroniniame pašte – ilgiausi įstatymų projektai, analizės ir žmonių laiškai. Kad juos tinkamai, nešokinėjant nuo vieno prie kito, perskaityti reikėtų viso darbo laiko. Dar skamba telefonas, užeina žmonės, vyksta posėdžiai. Kalbėti apie sąmoningą skaitymą šiuo atveju yra beprasmiška.
Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl priimami įstatymai vėliau kelis kartus taisomi, šlifuojami? Ar neužsuktas užburtas ratas, kai darbo tempas skubina tempą ir nuo to kenčia visa valstybė? Perfrazuojant ir išplečiant Miho Kovačo mintis galima teigti, kad ilgų tekstų nebegebanti skaityti pilietinė visuomenė savanoriškai pasiduoda neįmantrioms manipuliacijoms.
To skatinimo simptomų toli ieškoti nereikia:
– Skaitmeninių vadovėlių plitimas mokyklose keičiant įprastus;
– Analoginės, prenumeruojamos spaudos nykimas;
– Kompiuterinio raštingumo didinimas ilgų tekstų skaitymo sąskaita;
– Su išimtimis, adaptuotų, supaprastintų knygų, vadovėlių daugėjimas.
Tinkamai apipavidalinta ir laiku pateikta vizualika socialiniais tinklais, lyg kraujotakos sistema, nuodija demokratinės valstybės kūną, kol galutinai jį suardo. Tęsiant medicinines analogijas teigiu, kad Lietuva šiuo metu ne sloguoja, bet serga chronišku plaučių uždegimu. Negydomas jis gali būti mirtinas. Kosėjimas – tai Seimo narių pasisakymai, spjaudymas skrepliais – tai įžeidus bendravimas, o pakilusi temperatūra signalizuoja visuotinį uždegimą arba nebenorą laikytis demokratinių procedūrų.
Kokie antibiotikai galėtų įveikti šią ligą?
Atsakymas elementarus: gebėjimo skaityti ugdymas. Tai užtikrina komplikuota, brangi ir nuolat valstybės palaikoma švietimo sistema. Drauge su dotuojama socialine reklama ir mažesniais mokesčiais knygų leidėjams ji yra paskutinis šiaudas negaluojančiai valstybei.
Poreikis, įgūdis skaityti yra geriausia Vytauto Didžiojo gynybos linija prieš atslenkantį totalitarizmą.
