Dirbtinis intelektas yra, kaip mėgstama sakyti, du viename. Pagunda ir baimė. Pagunda pasinaudoti, ir baimė, kad pagundos, kaip nuodėmės, pasekmės bumerangu tvos atgal. Tai ką daryti – slėptis nuo pagundos ar vis tik surizikuoti?
Panašus klausimas buvo keliamas neseniai vykusiame pokalbyje (tokie dabar vadinami netautišku žodžiu – vebinarais), kurį mačiau ir klausiau savojo vos ne kišeninio kompiuterio padedamas. Techninės galimybės leido pasiklausyti, ką Ukrainos ir Lenkijos intelektualai, net man išties nepažįstami, kalba apie tąjį dirbtinį intelektą. Viskas čia, ne šiaip sau. Vebinaras formaliai buvo skirtas tokio lenkų rašytoju žinomo Stanislawo Lemo gimtadienio paminėjimui, o pats paminėjimas vyko rašytojo gimtajame Lvivo mieste, kuris, žinia, yra Ukrainoje. Ne paslaptis, kad ukrainiečiai šiandien stengiasi viską, kas gimė ir augo, buvo išrasta ir sukurta Ukrainos teritorijoje, padaryti savo istorijos dalimi (lietuviai, gaila, daro priešingai). Tad klausimas, kieno tas Lemas, skambėjo ne ką griežčiau už klausimą, kieno tas Krymas.
Ir dar daug keistenybių to rašytojo gyvenime būta. Jo gimimo diena „popieriuose“ yra rugsėjo 12, „popieriai nemeluoja“, nors visi žino, kad berniukas gimė diena vėliau. Bėda ta, kad visą Lemų šeimą (o gal ir jį patį) kankino liga įdomiu pavadinimu – triskaidekafobija. Gal ir jūs sergate, jei bijote skaičiaus 13 ir su juo susijusių nelaimių. Ypač penktadieniais. Nebijote, tai gerai. Stanislawo gimimo diena suklastota. Tai ne vienintelė klastotė. Jis lyg turėjo būti žydas, bet manėsi esąs katalikas, šiandien nebe žinia kokios tautos – lenkas, ar tik lenkiškai rašęs ukrainietis. Fantazijos, ar ne? Net ir dirbtinis intelektas, kurį, pasak vebinaro dalyvių, būtent Lemas išrado, „nušoks nuo proto“, bandydamas rasti kokią nors faktais paremtą tiesą. Jokie faktai iki galo nepaaiškins kas yra žmogaus širdyje, ir ką jis sąžiningai vykdo.
Mums, čia laikantiems save lietuviais-žemaičiais-europiečiais, ne taip svarbi ta rašytojo tautybė, kiek tas intelektas, kurio žinoma, Lemas neišrado, bet numanė ne tik, kad jis bus, bet ir kaip reikės su juo gyventi. Rašytojas sugalvojo ir numatė daug techninių gudrybių, bet svarbiausia jo kūryboje ne technikos progreso fantazijos, o žmogaus atsakomybė už viską, kas slypi tame progrese.
dirbtinis intelektas yra tik technologija, bet mūsų santykis su juo yra sąžinės klausimas.
Žmogus moka ir gali sukurti labai daug ką, jau sukūrė. Žmogus dažnai bara Dievą, kad tas, žinodamas ką daro, savo kūriniams davė per daug laisvės. Žmogus dažniausiai nesupranta, ką daro, paskui stebisi, kad taip „prisidirbo“. Istorijoje oi kiek pavyzdžių, kai buvome tokie „drąsūs-stiprūs-vikrūs“, vėliau jau rimčiau – „Citius, Altius, Fortius“… ir dabar gėda dėl to. Šiuose siekiuose, Lemas pasakytų reikia dar kai ko tokio, kas nepasiekiama jėga, pinigais, protu ar kitais išugdomais ir gaunamais gebėjimais.
Mano kartos skaitytojai tikriausiai pamena prieš penkias dešimtis metų Lemo kūrybos motyvais sukurtą tokį sovietinį filmą „Soliaris“. Prisimena todėl, kad pagrindinį jo personažą vaidino lietuvių aktorius, o šiaip jau originalus „Soliario“ tekstas (filme gerokai „užcenzūruotas“) yra vienas tobuliausių Lemo kūrinių. Taigi, susiduriame su nepažįstamu gamtos reiškiniu ir bandome tirti jį visais savo moksliniais gebėjimais, visų pirma fizikos, chemijos ar biologijos išmonėmis, bandome jį nukariauti ar bent prisijaukinti. Tiriame, kariaujame ir vis labiau pasimetame, nes kuo daugiau žinome, tuo labiau nieko nebesupratame. Čia jau veikiau Sokratas… Lemas gi veda į tai, kad visos mūsų nesėkmės su tuo Soliariu yra… mūsų sąžinės problema. Tarp mūsų ir to trokštamo pažinimo, kurį Soliaris ir simbolizuoja, yra savotiška skaistykla, kurią kažkaip mėginame „apieti“, prisidengdami žiniomis, patirtimis, gebėjimais, apgaulėmis ir filosofiniais triukais. Mūsų sąžinė, lyg koks žiurkėnas – arba miega, arba graužia. Nemalonu, kai graužia, bet juk tai – tik žiurkėnas. Deja, taip, sako rašytojas.
Taigi, dirbtinis intelektas yra tik technologija, bet mūsų santykis su juo yra sąžinės klausimas. Klausimas visiems – nuo technologų iki politikų. Technikos progresu neabejoja niekas, būtų labai miela, kad su technologijomis progresuotų ir sąžinė, tikėjimas, kad moralinės nuostatos plistų taip greitai kaip komunikacinės galimybės. Jei manote, kad taip nėra, pagalvokite kodėl. Ir dar parekomenduočiau paskaityti minėto rašytojo kūrybos keistenybes. Nebijokite dalykų, dažnai vadinamų beveik necenzūrišku žodžiu -technikalijomis, jos lengvai suprantamos. O tą sąžinės žiurkėną reikia bent jau iš narvo paleisti.
Lemas nemoralizuoja ir neskaito pamokslų, nekuria „šviesios ateities“, bet ir nestumia į neviltį. Toks mokslininkas ir menininkas viename. Ateitis turi būti sąžininga, o tada bus visos jos spalvos, ne tik juoda-balta. Lemas žiūri į žmoniją su humoru bei ironija. Gyvenimas juk nėra toks rimtas projektas, kaip daugelis mano. Fikcijas galima rašyti rimtai (o tai dažniausiai gaunasi liūdnai), galima rašyti ir nelabai rimtai. Vis tieks tas ir anas yra fikcija, fantazija. Bet nerimtai parašyta lengviau skaitosi. Ir geriau įsimenama.
Tad linkiu gero skaitymo, sąžiningi nepraleidžiant net iš pirmo žvilgsnio nuobodžių pastraipų.
