Turkijoje pastaraisiais metais smarkiai pablogėjo situacija krikščionių bendruomenėms. Valdžia deportavo arba uždraudė atvykti maždaug 200 užsienio dvasininkų su šeimomis – iš viso tai paveikė apie 500 žmonių.
2024 m. Turkijos protestantų bažnyčių asociacijos ataskaita rodo, kad išaugo neapykantos nusikaltimų skaičius. Dokumente fiksuojama vis daugiau priešiškos žodinės ir rašytinės retorikos, taip pat išpuolių prieš protestantus bei jų bendruomenes.
Nors Turkijos Konstitucijos 24 straipsnis garantuoja sąžinės ir tikėjimo laisvę, praktiškai užsienio krikščionių tarnautojai vis dažniau laikomi „grėsme nacionaliniam saugumui“. Jiems skiriami specialūs imigraciniai kodai N-82 arba G-87, reiškiantys draudimą gyventi šalyje.
Tarp nukentėjusiųjų – ilgamečiai bendruomenių lyderiai. Tai – Davidas Bylas, amerikietiškos kilmės kanadietis, Turkijoje tarnavęs beveik 20 metų. Po daugybės persekiojimų ir areštų jis buvo priverstas išvykti ir dabar gyvena Vokietijoje.
Kitas atvejis – Carlosas Madrigalis, ispanų pastorius, Turkijoje gyvenęs net 36 metus. Jis įkūrė protestantų bažnyčią Stambule, prisidėjo prie dviejų dešimčių bendruomenių kūrimo, rengė krikščioniškas publikacijas turkų kalba. Nors turėjo oficialius leidimus, 2022 m. jam atsisakyta pratęsti leidimą gyventi, ir jis buvo deportuotas.
Abu dvasininkai pabrėžia, kad tikroji persekiojimo priežastis – augantis turkų susidomėjimas krikščionybe. „Žmonės buvo atviri, jie norėjo girdėti Evangeliją. Būtent tai labiausiai neramina valdžią“, – sakė Bylas.
Šiuo metu dešimtys bylų dėl deportacijų nagrinėjamos Europos Žmogaus Teisių Teisme. Vis dėlto, kaip pastebi nukentėjusieji, Turkijos valdžia kol kas nerodo ketinimų keisti politikos krikščionių mažumų atžvilgiu.
