Rugsėjo 10-ąją, trečiadienį, viename Jutos universiteto miestelyje nuaidėjo šūvis, kuris dar ilgai skambės Amerikos politikoje.
Kulka, mirtinai pakirtusi 31-erių metų konservatyvų aktyvistą Charlie Kirką, tapo pavojaus signalu visiems konservatoriams ne tik Amerikoje. Galbūt tai buvo paskutinis pavojaus signalas mums: jeigu kairė gali nužudyti jauną žmogų, kurio vieninteliai „ginklai“ politikoje buvo sąmojis, humoras ir optimistiškas žvilgsnis į ateitį, – apie ką dar galime su jais kalbėtis?
Jei buvo vienas žmogus Amerikos politikoje, įkūnijęs dialogą ir pagarbą, tai buvo Charlie Kirkas. Kaip lektorius ir politinis edukatorius, jis keliavo po JAV su organizacija Turning Point USA, kurios vienas kūrėjų buvo ir lankėsi universitetuose. Jis kalbėjo apie konservatyvias politines idėjas ir principus, o svarbiausia – skatino auditoriją užduoti klausimus, ypač tuos, kurie jam nepritarė, ir taip užmegzdavo įdomų dialogą.
Dėl kuklaus stiliaus, pagarbos politiniams oponentams ir nuoseklaus dėmesio dialogui Kirkas tapo vienu žinomiausių konservatyvių aktyvistų Amerikoje. Jis buvo atpažįstamas net tarptautiniu mastu. Tačiau dar daugiau – jis įkūnijo konservatorių siekį jaunoms, imlioms mintims parodyti platesnę nuomonių įvairovę, nei tą, kurią pateikia mokytojai ar dėstytojai.
Charlie Kirkas buvo nepaprastai sėkmingas. Jam priskiriama dalis nuopelnų, kad Donaldas Trumpas 2024 m. laimėjo rinkimus, nes Kirkas įtikino pakankamai daug jaunų rinkėjų.
Ir būtent todėl jis buvo nužudytas.
FTB yra sulaikęs kelis asmenis, tačiau šaulys kol kas nesurastas. Vis dėlto akivaizdu, kodėl Kirkas buvo nušautas: jis žuvo dėl savo veiksmingos konservatyvios veiklos. Įvykio vieta, tema ir jo gerai žinomos pažiūros rodo, kad tai buvo politinė žmogžudystė, netgi teroro aktas, skirtas įbauginti konservatorius ir priversti juos tylėti.
Šiuo požiūriu žmogžudystė Jutoje primena pasikėsinimą į prezidentą Trumpą 2024 m. liepos 13 d. (antrasis pasikėsinimas buvo sustabdytas dar iki tol, kol šaulys spėjo nusitaikyti). Abiem atvejais šaunama buvo į ryškius dešiniosios pakraipos veikėjus būtent dėl jų konservatyvių pažiūrų.
Konservatoriai privalo padaryti teisingas išvadas, ypač iš Charlie Kirko mirties. Turime pripažinti, kad net jei mes nelaikome kairiųjų savo priešais, jie mus tokiais laiko. Net jei mes juos laikome tik politiniais oponentais, jie mus laiko asmeniniais priešais. Jų ideologija nurodo būtent tokį požiūrį: nuo Lenino teiginio, kad Komunistų partija yra darbininkų klasės įsikūnijimas, iki Saulo Alinskio „Radikalų taisyklių“ – kairė iš kartos į kartą mokosi, kad konservatoriai nėra oponentai, jie yra priešai ir turi būti tokiais laikomi.
Turime suvokti, kad kairė iš esmės nelaiko mūsų vertais dialogo. Turime tai priimti. Su radikalia kairiąja puse mums nereikia ir neturime norėti dialogo.
Daugeliui konservatorių šis teiginys pasirodys svetimas. Jiems dialogas su priešininkais atrodo vienintelis kelias civilizuotoje visuomenėje – juk būtent to siekė Charlie Kirkas.
Taip, Kirkas norėjo dialogo. Tačiau jo nužudymas įrodo, kad tie, kuriuos jis laikė ideologiniais oponentais, iš tiesų buvo jo priešai.
Turime pripažinti, kad net jei mes nelaikome kairiųjų savo priešais, jie mus tokiais laiko.
Priešai nedvejodami griebiasi smurto. Jie puola, naikina ir daro viską, kad nutildytų tuos, kurie galvoja kitaip.
Priešai negerbia. Jie nekenčia, o neapkęsdami eina į karą.
Charlie Kirkas šią neapykantą jautė visus 13 metų, dirbdamas Turning Point USA. Jis matė, kaip ji auga, plinta, įsibėgėja ir artėja prie žmonių. Kai jis atsisakė tylėti ir toliau įtikinėjo jaunus amerikiečius nepriimti nekritiškai kairiųjų idėjų, ta neapykanta galiausiai jį pražudė.
Amerikiečiams ir europiečiams dažnai sunku priimti, kad politikoje gali degti tokia stipri neapykanta. Mes žinome, jog neapykanta gali nužudyti, bet labiausiai europiečiai ją patyrė islamistinių teroro išpuolių metu.
Amerikiečiai su politine neapykanta yra kiek labiau susipažinę. Du pasikėsinimai į prezidentą Trumpą buvo labai neįprasti, bet įsivaizduojami. Neapykanta jau yra nužudžiusi prezidentus ar kandidatus į juos: Johną ir Robertą Kennedy, buvo pasikėsinta ir į Ronaldą Reaganą.
Vis dėlto dauguma amerikiečių nesitikėjo, kad politinė neapykanta nusineš žmogaus, kurio stipriausia savybė buvo dialogas, gyvybę. Atrodė neįmanoma, kad konservatorius, ginkluotas tik aštriu protu ir pagarbiu retorikos stiliumi, galėtų tapti tokios neapykantos auka.
Ir vis dėlto – įrodymai prieš mus. Kaip jau kiti pabrėžė, kairieji laiko konservatorius savo priešais, todėl mūsų nekenčia. Turime liautis tai neigti – ir štai didžioji Charlie Kirko mirties ironija: privalome liautis bandyti pagarbiai bendrauti su tais, kurie save vadina mūsų oponentais.
Didžioji ir žiauri ironija yra ta, kad nužudydama Charlie Kirką – dialogo meistrą – kairė parodė: dialogo laikas baigėsi.
Nebeturime stengtis produktyviai kalbėtis su tais, kurie mūsų nekenčia. Tai niekur nenuves. Turime rimtai žiūrėti į kairiųjų neapykantą konservatoriams – tiek Amerikoje, tiek Europoje. Iš to kyla trys uždaviniai:
Pirma, turime ignoruoti įnirtingiausių neapykantos skleidėjų retoriką. Neverta kalbėtis su žmogumi, kuris nelaiko tavęs lygiu žmogumi.
Antra, turime dar labiau stengtis pasiekti stovinčius „po medžiu“, atvirus išklausyti abi puses. Tačiau kartu privalome nuolat demaskuoti kitos pusės neapykantos kupinus veikėjus. Turime priminti, kad jų fanatizmas remiasi smurtu ir neapykanta. Turime priešpastatyti savo civilizuotą visuomenę jų košmarui, pagrįstam net menkiausios nuomonės užgniaužimu.
Trečia, turime pristatyti savo konservatyvią viziją – laisvės ir taikos – kaip visišką priešpriešą destruktyviam autoritarizmui, kurį siūlo tie, kurie mus laiko priešais. Turime išnaudoti kiekvieną progą parodyti, kas jie yra, ko jie siekia ir kas sumokės už jų valdžios troškimą.
Tesiilsi Charlie Kirkas ramybėje. Telaimina mūsų Viešpats Jėzus Kristus jo žmoną ir vaikus.
Ir tegul mes, konservatoriai, pagaliau pabuskime ir suvokime, kad pokalbiai prie konjako taurelės ar taikūs šypsniai politiniams priešams jau priklauso praeičiai.
