Taline šeštadienį įvyko arkivyskupo Eduardo Profittlicho (Eduardo Profitlicho), kuris nuo 1930 metų gyveno Estijoje ir vėliau mirė Kirovo kalėjime, beatifikacijos ceremonija. Taip pat rugsėjo 6 d. Vesprėme, Vengrijos vietovėje prie Balatono ežero vyko vengrės tikėjimo kankinės, 1945 m. rusų kareivio nužudytos Marijos Magdalenos Bodi (1921–1945) beatifikacijos apeigos.
Pirmoji beatifikacija Estijos Katalikų Bažnyčios istorijoje
Beatifikacija Estijoje turėjo vykti gegužės 17-ąją, tačiau, kaip numato kanonai, po popiežiaus Pranciškaus mirties visos tų savaičių ir mėnesių beatifikacijos buvo atšauktos tol, kol jų iš naujo nepatvirtins naujasis popiežius. Arkivyskupo E. Proffitlicho beatifikacija buvo patvirtinta birželio 21 dieną, šį kartą jau Leono XIV potvarkiu.
„Mūsų kankinio arkivyskupo Eduardo Profittlicho beatifikacija yra vilties ir optimizmo žinia visai Estijos visuomenei“, – sakė Talino vyskupas Philippe’as Jourdanas (Filipas Žurdanas).
Užsienio reikalų ministras Margusas Tsahkna (Margusas Cahkna) beatifikacijos ceremonijoje sakė, kad tai yra labai reikšmingas įvykis Estijos istorijoje.
„Šiandien, arkivyskupo Eduardo Profittlicho beatifikacijos dieną, mes ne tik paminime nepaprastą tvirto tikėjimo žmogų, bet ir minime unikalų ir labai reikšmingą įvykį Estijos istorijoje. Tai pirmoji beatifikacija Estijos Katalikų Bažnyčios istorijoje“, – sakė ministras, cituojamas užsienio reikalų ministerijos paskelbtame pranešime.
„Jo tragedija atspindi visos mūsų tautos tragediją. Kiekvienas estas turi savo istoriją apie deportacijas. Sovietų okupacijos metu daugiau nei 22 tūkst. estų buvo nužudyti arba mirė kalėjimuose, darbo stovyklose ir ten, kur buvo priverstinai perkelti ir gyveno nežmoniškomis sąlygomis. Tikslas buvo aiškus: sunaikinti mūsų nepriklausomybę ir palaužti mūsų dvasią. Tačiau Estija išgyveno“, – sakė M. Tsahkna.
„Šiandien, kai Rusija, tęsianti savo agresiją prieš Ukrainą, vykdo žiaurumus, įskaitant deportacijas, egzekucijas ir kitus veiksmus prieš žmoniškumą ir tarptautinę teisę, tai skaudžiai primena mūsų pačių praeitį. Istorija kartojasi“, – pažymėjo ministras.
Pasak M. Tsahkna, E. Profittlicho istorija yra skaudus ir aiškus priminimas, kad laisvė, tiesa ir žmogaus orumas nėra savaime suprantami dalykai ir juos reikia ginti visur.
Beatifikacija vyko pagal Vatikano taisykles.
Beatifikacijos dieną Laisvės aikštėje 11 val. buvo surengtos Beatifikacijos Mišios, kurias organizavo Talino vyskupija. Mišių pabaigoje Laisvės aikštėje buvo pagerbtos visos sovietų deportacijų aukos.
Beatifikacijos dienos popietę taip pat numatyta piligrimų šventė Talino katalikų katedros kieme, o vakare – priėmimas Šv. Mikalojaus bažnyčios muziejiniame komplekse.
Rugsėjo 7-osios vidudienį Talino vyskupas Ph. Jourdanas vadovavo padėkos Mišioms Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje.
E. Profittlichas gimė 1890 metais Vokietijos Biresdorfe, studijavo filosofiją ir teologiją Nyderlandų Valkenburge. 1922 metais jis persikėlė į Lenkiją, kur tęsė filosofijos ir teologijos studijas doktorantūroje, o vėliau kaip parapijos kunigas dirbo Lenkijoje ir Vokietijoje.
1930 metais jis buvo pasiųstas į Estiją kaip misionierius. Augant Talino tikinčiųjų bendruomenei, popiežius jį paskyrė Estijos administratoriumi, o kiek vėliau ir arkivyskupu, tuo metu šalies valdžia jam suteikė Estijos pilietybę, rašoma Vatikano pranešime.
Kai Estijos sovietiniai okupantai suėmė visus kunigus, arkivyskupas buvo raginamas išvykti, tačiau atsisakė paaiškindamas, kad jo, kaip ganytojo, vieta yra su ganomaisiais, t. y. Estijoje.
1941 metų birželį sovietų valdžia suėmė arkivyskupą E. Profittlichą, jį išvežė į Rusiją, įkalino, nuteisė mirtimi ir kankino iki išsekimo. Arkivyskupas mirė būdamas 51 metų 1942 metų vasario 22-ąją Kirovo kalėjime prieš pat numatytą egzekuciją.
E. Profittlichas pripažintas Katalikų Bažnyčios kankiniu ir Garbinguoju Dievo tarnu. Rugsėjo 11-ąją sukanka jo gimimo 135 metinės.
Skaistybės kankinė
Apeigoms Vesprėme, prie Balatono ežero, prie kurio pal. Magdalena gimė ir gyveno iki pat kankinystės, vadovavo kardinolas Peteris Erdo, Estergomo-Budapešto arkivyskupas. Beatifikacija taip pat buvo suplanuota dar popiežiaus Pranciškaus, kuris 2024 m. gegužės 23 d. pripažino Magdalenos kankinystę, tačiau mirus Pranciškui, buvo nukelta apeigų data.
Pal. Magdalena mirė 23 metų herojiškai apgynusi savo ir kelių kitų moterų nekaltumą nuo pasikėsinusio prievartauti rusų kareivio. Labai pamaldi ir krikščioniškai aktyvi Magdalena siekė tapti vienuole, tačiau sukliudė biografijos detalė: ji, kaip ir abu broliai iš neturtingos šeimos, buvo nesantuokiniai vaikai. Todėl savo idealų įgyvendinimo siekė vaikų globos organizacijoje Szivgarda – Širdies sargybos asociacijoje, ugdančioje pagal Švč. Jėzaus Širdies pamaldumą.
Privačiu amžinos skaistybės įžadu pasiaukojusi Kristui Karaliui, Magdalena atsidėjo vargšų ir apleistų senolių, motinų ir vaikų globai, o užklupus karo audrai lankė slaugos kursus, kad galėtų tarnauti fronto linijose. Negalėdama įgyvendinti šios svajonės, subūrė katalikių mergaičių kuopą labdaros darbams: rengė maisto paketus karo lauko ligoninės pacientams, siuvo drabužius neturtingiems vaikams, rengė slaugos kursus.
1945 m. kovo 23 d. Raudonosios armijos kariai įžengė į Litero kaimą, esantį už 10 km. nuo Vesprėmo ir vienas jų tą pačią dieną su aiškia intencija užpuolė Magdaleną, kuri pagal savo giliausius įsitikinimus ir pasiryžimą likti nekalta pasipriešino – gindama gyvybę ir skaistumą bedė kareiviui žirklėmis, lengvai sužeisdama, praspruko ir bėgdama įspėjo kitas ten pat buvusias moteris, įskaitant motiną, saugotis įniršusio rusų kareivio. Pastarasis, užsikoręs ant pastato stogo, šovė į Magdaleną mirtinai sužalodamas. Palaimintoji mirė šaukdamasi Jėzaus. Sovietų kareiviai moterį išniekino ir po mirties: pavogė jos drabužius ir kitus asmeninius daiktus. Dukros kūną vietos kapinėse palaidojo tėvas.
Anot Šventųjų skelbimo dikasterijos portalo, formali pal. Magdalenos kankinystė ex parte persecutoris svariai paremta dokumentais: sovietų kariuomenė terorizavo Vengrijos gyventojus plėšdama jų namus ir niokodama bažnyčias, atimdama meno vertybes ir baldus šventvagiškiems tikslams. Šiame laikotarpyje užfiksuota daugybė kunigų ir tikinčiųjų pasauliečių užpuolimų. Moterys, pasipriešinančios išžaginimams, buvo kareivių nužudomos.
Kankinystę ex parte Servae Dei irgi išsamiai įrodyta. Nuo 1944 metų, kai priartėjo frontas ir pasklido kalbos apie sovietų karių Vengrijoje vykdomus baisumus, pal. Magdalena viešai pareiškė ketinanti likti ištikima skaistybės įžadui, net gyvybės kaina. Visas palaimintosios gyvenimas paženklintas tikėjimo, nulėmusio sakramentinę praktiką ir apaštališką uolumą, dvasios, pažymima kankinės hagiografijos pristatyme Šventojo Sosto dikasterijos portale.
