Švenčiausioji Mergelė Marija, kurią su kūnu ir siela prisikėlęs Kristus pasiėmė su savimi į dangaus šlovę, šviečia kaip vilties žvaigždė per istoriją keliaujantiems savo vaikams, sakė popiežius Leonas XIV sveikindamas tikinčiuosius penktadienio, Žolinės iškilmės, vidudienį susirinkusius į Kastel Gandolfo miestelio aikštę.
Prieš „Viešpaties angelo“ maldą sakytoje kalboje popiežius priminė, kaip Mergelės Marijos Ėmimo į dangų slėpinį aiškina Antrasis Vatikano susirinkimas: „Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigtosios Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena (plg. 2 Pt 3, 10), ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.“ (LG 68)
Kaipgi neprisiminti ir Dantės Dieviškosios komedijos „Rojaus“ paskutinės giesmės eilučių, kuriomis poetas šlovina Mariją, vadindamas ją „Mergele Motina, savo Sūnaus dukra“. Ji mums, šios žemės keleiviams, yra „gyvas vilties šaltinis“.
Dievo Motina iš tiesų yra gyvas šaltinis, iš kurio trykšta viltis. „Seserys ir broliai, šią tikėjimo tiesą skelbia ir mūsų švenčiamo jubiliejaus tema: Vilties piligrimai, – sakė popiežius. – Piligrimui reikia tikslo, į kurį jis keliautų. Jam reikia gražaus, patrauklaus tikslo, kuris įkvėptų jo žingsnius ir drąsintų jį, kai pavargsta, kuris vis iš naujo įžiebtų troškimą ir viltį jo širdyje. Gyvenimo kelyje šis tikslas yra Dievas, begalinė ir amžina Meilė, gyvenimo pilnatvė, ramybė, džiaugsmas ir viskas, kas gera. Žmogaus širdį traukia toks grožis ir ji nelaiminga, kol jo nesuranda.“
Žmogui gresia pavojus nepasiekti tikslo, pasiklysti blogio ir nuodėmės „tamsioje girioje“, – vėl cituodamas Dantę tęsė popiežius. Tačiau Dievas mums dovanoja malonę: jis pats išeina mūsų pasitikti, mūsų kūną, sukurtą iš žemės, pasiima pas save – simboliškai sakoma „į dangų“, tai yra ten, kur jis, Dievas, yra. Šio mūsų tikėjimo pagrindas yra įsikūnijusio, mirusio ir prisikėlusio dėl mūsų išganymo Jėzaus Kristaus slėpinys. Nuo jo neatsiejami ir Mergelės Marijos – moters, iš kurios gimė Dievo Sūnus, ir Bažnyčios, mistinio Kristaus Kūno, slėpiniai.
Visa tai sudaro vieną meilės, taigi ir laisvės, slėpinį. Nuo tos akimirkos, kai Marija tarė „Taip“, visas jos gyvenimas buvo vilties piligrimystė su Dievo Sūnumi – piligrimystė, kuri per Sūnaus Kryžių ir Prisikėlimą nuvedė ją į Dievo glėbį dangaus tėvynėje. Todėl ir mes, keliaudami kaip individai, kaip šeimos, kaip bendruomenės, ypač tuomet, kai užtemsta dangus, kai kelias tampa neaiškus ir sunkus, kelkime akis į ją, mūsų Motiną, ir iš naujo atrasime viltį, kuri neapgauna.
Po „Viešpaties angelo“ popiežius Leonas XIV visos Bažnyčios maldą už taiką pasaulyje patikėjo į dangų paimtos Mergelės Marijos užtarimui. „Ji kaip Motina kenčia dėl blogio, kuris slegia jos vaikus, ypač mažiausiuosius ir silpniausiuosius. Daug kartų ji tai patvirtino per apsireiškimus.“
Popiežius Leonas XIV priminė, kad, skelbdamas Ėmimo į dangų dogmą, kai buvo ką tik pasibaigęs daug tragiškų žaizdų palikęs Antrasis pasaulinis karas, Pijus XII rašė: „Reikia tikėtis, kad visi, kurie apmąsto šlovingąjį Marijos pavyzdį, vis labiau įsitikins žmogaus gyvybės verte“, ir išreiškė viltį, kad „žmogaus gyvybė niekada nebebus niekinama, kurstant karus“ (Apaštališkoji konstitucija Munificentissimus Deus).
„Kokie aktualūs šie žodžiai! – sakė Leonas XIV. – Deja, ir šiandien jaučiamės bejėgiai, susidūrę su visame pasaulyje plintančiu smurtu, kurčiu ir nejautriu žmoniškumo reikalavimams. Tačiau negalime prarasti vilties. Dievas yra galingesnis už žmonių nuodėmę. Negalime susitaikyti su viešpataujančia konflikto ir ginklų logika. Kartu su Mergele Marija tikime, kad Viešpats ir toliau padeda savo vaikams, atsimindamas savo gailestingumą, kuris yra vienintelis kelias į taiką.“
